Kaimiškas pienas – tabu

Miestiečiai graibsto kaimiškus pieno produktus, tačiau jų pasiūla vis dar maža ir kone nelegali. Kas trukdo ūkininkams verstis tiesiogine prekyba? Neapsimoka? O gal valstybė stato neįveikiamas kliūtis? Apie tai rašo „Vilniaus diena".

Kur šuo pakastas?

„Savaitgalį lekiu pas dėdę į Molėtus. Gal kam naminio pieno, grietinės ar varškės?" - vakar pasiūlė kolegė ir pridėjo, kad trys litrai šviežio pieno ir puskilogramis varškės atsieis vos 9 litus.

Norinčių kaimiškos produkcijos atsirado tiek, kad teko sudaryti sąrašą. Sunkmečiu, kai kruopščiai skaičiuojami pinigai ir itin vertinamas ekologiškas maistas, natūralūs pieno produktai tampa vis labiau geidžiami.

Po savaitgalio viešnagės kaime į darbus grįžę miestiečiai net pasičepsėdami pasakoja, kaip kirto keptas bulves su naminiu rūgpieniu.

Remiantis ekonomine logika, jei yra paklausa, pasiūlos irgi neturėtų trūkti - ypač dabar, kai ūkininkai keikia menkas pieno supirkimo kainas.

Vis dėlto neteko girdėti, kad kas nors tarp įvairių reklaminių lankstinukų, prikištų į daugiabučių pašto dėžutes, rastų brošiūrą su pasiūlymu: „Pienas į namus! Esu ūkininkas Petras Petraitis. Parduodu šviežią pieną ir jo produktus. Galiu pateikti kokybės sertifikatą. Jei susidomėjote, skambinkite."

Kas dedasi? Imtis verslo kliudo griežta žemės ūkio politika? O gal patys ūkininkai yra apkiautę, todėl verčiau purkštauja ir ieško kaltų, nei imasi iniciatyvos?

Pienas - tik komunos nariams

Moteriškė mina dviračio pedalus. Ant vairo kabo bidonėlis su ką tik pamelžtu karvės pienu. Privažiavusi kliento namus ūkininkė įpila pieno į prie durų paliktą stiklainį ir važiuoja toliau.

Jos veikla nelegali, tačiau provincijoje asmeniniai žmonių santykiai svarbiau už teisinius reikalavimus. Žmonės ten vieni kitus pažįsta, todėl neprašo pieno ar varškės kokybę įrodančių pažymų.

Tačiau nereikia žvalgytis toli į kaimus. „Vilniaus diena" išsiaiškino, kad sostinėje vyksta tas pats, tik garsiai apie tai niekas nekalba. Jei esi patikimas žmogus - kartą ar du per savaitę gausi šviežių pieno produktų.

Tiesa, tam reikia turėti pažįstamų. Nes pieną iš aplinkinių Vilniaus rajonų į miestą ūkininkai veža tik labai uždarai bendruomenei. Ūkininkų klientai tampa tylėti pasiryžusiais komunos nariais.

Tyli, nes bijo netekti

Žirmūnuose gyvenanti pensininkė Marijana Veličkienė naminės varškės gauna kiekvieną trečiadienį. Kas savaitę iš Molėtų plento pašonėje įsikūrusių sodų į Žirmūnus automobiliu atvažiuoja ūkininkas. Jis aprūpina visus natūralių produktų išsiilgusius gyventojus.

„Penktus metus bendrauju ir niekada nenusivyliau. Perku ne dėl kainos, o dėl natūralumo. Varškė, medus ir arbata - mano vakarienė. Labai sveika kaulams - per savaitę suvalgau 1,5 kg varškės. Palyginti su naminiu, pienas parduotuvėse - kaip vanduo", - kalbėjo M.Veličkienė.

Nei ūkininko pavardės, nei tikslios vietos ir laiko, kada jis atvažiuoja, M.Veličkienė neatskleidė: „Bijome jį prarasti."

Perkant iš ūkininko litras pieno kainuoja 2, kilogramas varškės - 5 litus. Pieną klientai gauna savo vardu ir pavarde pažymėtuose stiklainiuose.

Nenori kvaršintis galvos

Širvintų rajone šimtą karvių auginantis ūkininkas Artūras Barauskas sakė, kad išvežioti pieną po taškus sostinėje jam neapsimoka - geriau gauti 80 centų už supirktą litrą.

„Atvažiuoja, iš namų paima, nereikia kvaršinti galvos, galiu dirbti kitus darbus, pašarais rūpintis. Brangus ne tik laikas, bet ir degalai. Be to, klausimas: nupirks ar nenupirks. Galbūt tiems, kurie tiesioginiu pardavimu užsiima seniai ir turi nuolatinių klientų, apsimoka", - svarstė A.Barauskas.

Stambiems ūkininkams, jo manymu, tiesioginis pardavimas nelabai tinka, nebent iš pieno kurtų pridėtinę vertę: slėgtų sūrius, gamintų varškę, grietinę, muštų sviestą. „Tam reikia labai daug laiko ir kantrybės. Be to, sunku rasti žmonių, kurie dirbtų", - atkreipė dėmesį A.Barauskas.

Persekioja policijos baimė

Pusę šimto karvių ir tiek pat prieauglių auginanti Tatjana Kudrešova (vardas ir pavardė pakeisti - red. past.) ūkininkauja jau 15 metų. 95 proc. primelžto pieno ji parduoda perdirbėjams. Likusią dalį panaudoja savo produkcijai gaminti.

Du kartus per savaitę T.Kudrešova iš Širvintų rajono vyksta į sostinės Žvėryno ir Lazdynų mikrorajonus, kur jos laukia klientai.

Į žmonių atsineštą tarą ūkininkė pieną ar grietinę pila tiesiai iš automobilyje stovinčio bidono. Už litrą pieno žmonės moka 1,8 lito, už kilogramą varškės - 10 litų. Sūrių galima įsigyti už 5-8 litus.

Iš viso mieste T.Kudrešova turi apie 150 klientų.

„Kaskart važiuoju ir drebu, kad policija nesulaikytų", - atviravo ūkininkė.

Smaugia popierizmas

Priežastys, kodėl T.Kudrešova prekiauja nelegaliai, - ne finansinės. Ūkininkus esą labiausiai smaugia biurokratizmas.

„Man nesunku sumokėti mokesčius valstybei, įsigyti leidimą pieno gamybai ūkyje ir produktų pardavimui. Pieno tyrimus mes ir taip atliekame. Tačiau pildyti 18 žurnalų - ne mano nervams. Tarkime, reikia kasdien registruoti, kokiame šaldytuve kokia temperatūra. Iš kiekvienos įmonės, net iš tos, iš kurios perku vienkartinius indus ar plastikinius maišelius, turiu gauti sertifikatą, kad jie atitinka ES standartus. Popierius ant popieriaus - nebūtų kada dirbti", - apgailestavo T.Kudrešova.

Pagal įstatymą pieno gaminiai turi būti supakuojami ar sufasuojami ir paženklinami iš karto juos pagaminus ūkyje. Ženklinimo etiketėje privalo būti nurodytas gamintojo vardas, pavardė, juridinio asmens teisinė forma ir pavadinimas, produkto pavadinimas, leidimo numeris, laikymo sąlygos, įrašas, iki kada produktą tinka vartoti.

„Taip, kaip aš pilstau vietoje, negalima. Bet žmogui rūpi matyti, kaip jam pili. Jam svarbu, kad į jo nuosavą stiklainį įpiltum. Panašiai kaip prekybos centre žiūri ir sako: „Man iš šito kampučio salotų įkraukite", - pasakojo T.Kudrešova.

Kiltų susidorojimo grėsmė?

Jungtis su kitais ūkininkais į kooperatyvus ir legaliai pardavinėti savo produkcijos T.Kudrešova neskuba.

„Mes ir taip esame skolingi 160 tūkst. litų. Steigti kooperatyvui reikia investicijų. Iš kur paimti? Vėl į skolas? Dar vienos kilpos ant kaklo nesinori", - aiškino ūkininkė ir pridėjo, kad lėšų ūkiui plėsti atsiranda tik iš nelegalios prekybos.

Moteris atvira: jei galėtų, ir 10 proc. primelžto pieno panaudotų produktams gaminti. „Tačiau su tais monstrais nepakovosi: perdirbėjai ir prekybininkai konkurencijos nepakęs. Įsivaizduokite, kas būtų, jei pusė daugiabučio namo gyventojų pieną pirktų tiesiai iš ūkininko rankų. Iškart mums būtų užsakytas reidas, kad sužlugdytų. Paklausa yra, pasiūlos irgi atsirastų, bet ūkininkai nieko nedaro iš didelės baimės, nes priklauso nuo perdirbėjų. Be to, kai kurie yra konservatyvūs, bijo naujovių, o popierizmas - ne jiems", - dėstė T.Kudrešova.

Kvietimas ragauti atbaidė

Lietuvoje norą imtis rimtesnės pieno produktų gamybos šiemet pareiškė apie du šimtai ūkininkų. Iš jų Vilniaus rajone 7, Širvintų - 2.

„Reikalavimai gamybai nėra kosminiai. Jie elementarūs ir būtini norint tiekti pieno produktus į rinką - ūkininkai privalo užtikrinti saugą", - dienraščiui aiškino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė Antanina Greičiuvienė.

Ji prisipažino, kad kartais kiemuose pastebi nelegaliai prekiaujant, tačiau kol atvyksta tarnybos darbuotojai, ūkininkai spėja pasprukti. „Organizuojame reidus, tačiau patvoriuose gaudyti prekeivius nėra tarnybos funkcija. Tuo turėtų rūpintis vietos savivaldos organai policijos pareigūnams padedant", - įsitikinusi A.Greičiuvienė.

Nelegalūs pieno produktų pardavėjai užsuka ne tik į gyvenamųjų namų kiemus, bet glaudžiasi ir turgavietėse. Karoliniškių turguje vakar prekiavusi moteriškė pieną pardavinėjo supilstytą į 1,5 litro butelius nuo giros ir mineralinio vandens.

Paklausta, ar skanus pienas, ji nušvito dviejų dantų šypsena ir atsukusi butelį paragino paragauti tiesiai iš jo. Pagalvojus, kiek dar tokių ragautojų galėjo būti, pirkti nebesinorėjo.

Vilius Rekevičius, Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas

ES teisės aktai tikrai nedraudžia tiesioginės prekybos. Tačiau tiekiant pieną į rinką reikėtų laikytis pieno gamybos kvotų sistemos reikalavimų. Pieno gamintojai, parduodantys pieną ir jo gaminius tiesiogiai vartoti, turėtų turėti pardavimo tiesiogiai vartoti kvotą, tačiau jei gamintojas turi pardavimo perdirbti kvotą, jis gali labai nesunkiai pasikeisti kvotos rūšį pateikdamas nustatytos formos paraišką savivaldybės žemės ūkio skyriui. Taip pat nedraudžiama parduoti pieną tiesiogiai ir be kvotų. Tačiau pieno gamintojas, tiek turintis nustatytą pardavimo tiesiogiai vartoti kvotą, tiek jos neturintis ir parduodantis pieną bei jo produktus tiesiai vartotojui, privalo tvarkyti pieno apskaitą ir pasibaigus kvotos metams pateikti tiesioginio pardavimo metinę deklaraciją. Tačiau ūkininkai apskaičiuoja, kas jiems labiau apsimoka. Neretai žmonės pasiima ankstyvo pasitraukimo iš gamybos išmoką ir atsisako kvotų.

Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Susitvarkyti kokybės dokumentus ir užtikrinti kokybės reikalavimus gražiai atrodo popieriuje, tačiau realybėje tai įgyvendinti sunku. Higienos reikalavimai ir visi dokumentai yra pagrindinė kliūtis, dėl ko tiesiogiai pieną ir jo produktus norintis pardavinėti žmogus negali to padaryti.

Dažnas ūkininkas neatitiktų keliamų higienos reikalavimų dėl pieno laikymo ir transportavimo. Paprastam ūkininkui užkertamas kelias prisitaikyti prie šios sistemos.

Problema dingtų, jei būtų panaikintos biurokratinės kliūtys ir rastųsi galimybė susimokėti mokesčius maksimaliai paprastai. Tiesa, tai nereiškia, kad tada į rinką ims plūsti natūralūs produktai, nes, reikia pripažinti, ūkininkai ne visada noriai imasi veiklos. Tai lemia ūkininkų tingumas ir iniciatyvos stoka.

Įdomu, kad ekologiškos gyvensenos kulto laikais ši veiklos sritis nėra iki galo išnaudojama. Netgi nelegalios šios veiklos yra per mažai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių