I.Šimonytė: antro dugno tikimybės negali atmesti

Atostogaujantį premjerą pavaduojanti finansų ministrė Ingrida Šimonytė teigia, kad kitąmet biudžeto išlaidos valstybės sektoriuje nedidės ir netgi gali būti pamažintos 10 proc.

– Ar Lietuva dabar turi pinigų? – paklausė 1diena.lt I.Šimonytės.

– Vienas dalykas yra pinigai, reikalingi padengti toms išlaidoms, kurios nustatytos biudžete. Tam pinigų, be abejo, yra – savų ir skolintų.

Kitas dalykas – ar turime galimybių prisiimti didesnius įsipareigojimus? Mes to negalime padaryti daugiau nesiskolindami, nes gyvename ne pagal pajamas, į biudžetą surenkama mažiau pinigų negu išleidžiama. Vadinasi, visas skirtumas yra dengiamas skolinantis.

– Bet ekonomika vėl pradėjo lipti iš duobės, užfiksuotas bendrojo vidaus produkto (BVP) ūgtelėjimas, į biudžetą surenkama daugiau pinigų negu buvo suplanuota. Kur tada jie dingsta?

– Šių metų biudžetas buvo patvirtintas su 8 mlrd. litų skyle. Jeigu metų pabaigoje matysime, kad į biudžetą surenkame maždaug milijardu litų daugiau, nei buvo numatyta, ar tai reiškia, kad tas milijardas bus perteklinis, kai yra aštuoniskart didesnė skylė? Jokiu būdu ne. Tiesiog skylė sumažės nuo 8 iki 7 mlrd. litų.

Labai gerai, kad ekonomika atsigauna. Vadinasi, tų prievartinių pastangų, kurios dedamos dengiant deficitą, reikia mažiau, nes yra daugiau natūralių pozityvių veiksnių, kurie tai išsprendžia. Bet tai nereiškia, kad jau atsirado perteklius.

Visi papildomai, neplanuotai surinkti pinigai skiriami biudžeto deficitui mažinti. Tačiau mes vis dar išleidžiame daugiau negu uždirbame. Skirtumą padengia skolintos lėšos. Kai kas pasakytų – kas čia tokio, visos valstybės skolinasi. Bet skolintis reikia atsakingai ir atsargiai, nes pernelyg prasiskolinus kreditoriai ims ir pasakys: "Žinai, aš daugiau tau nebeskolinsiu"

Lietuva skolinga apie 37–38 proc. BVP, o leidžiama pasiekti 60 proc. ribą. Vadinasi, Lietuva dar gali sau leisti papildomai pasiskolinti apie 20 mlrd. litų?

– Tai, kad esame dar tolokai nuo leistinos ribos, be jokios abejonės, yra geras rodiklis. Tačiau visuomet reikia įvertinti, ką reiškia tas 60 proc. tokiai stipriai ekonomikai kaip Vokietijos ir tokiai ekonomikai kaip Lietuvos. Tikrai ne tą patį.

Pirmiausia, mes per biudžetą perskirstome daug mažiau nei kitose ES šalyse. Lietuvoje per mokesčius į biudžetą surenkama ir paskui iš naujo perskirstoma apie 30 proc. BVP, o ES vidurkis siekia 40 proc. Kitaip tariant, mums palūkanoms mokėti reikia atiduoti didesnę dalį mažesnio pyrago nei kitose šalyse. Maždaug ketvirtadaliu mažesnio. Vadinasi, ir paskoloms bei palūkanoms mokėti atiduodame palyginti maždaug ketvirtadaliu daugiau nei ES vidurkis. Tai mažina galimybes skirti daugiau lėšų kitoms sritis. Kad ir tam pačiam švietimui, medicinai ar pensijoms.

Kitas dalykas – vis tiek turi skaičiuoti, ar ekonomika gali tokią skolą pakelti. Mes sakome, kad 40–45 proc. yra riba Lietuvai, kurią šalies ūkis pagal išsivystymą gali pakelti.

Dar turime ir valiutų valdybą, esame litą tvirtai susieję su euru. Mums reikia tai įvertinti ir išlaikyti. Antraip kokie nors pinigų politikos radikalūs pokyčiai gali baigtis visišku chaosu.

Mes tikimės, kad mūsų skolos lygis 2012 m. sustos ties maždaug 42–43 proc. BVP. Tada jis turėtų stabilizuotis. Bet su sąlyga, kad mes per ateinančius dvejus metus biudžeto deficitą sumažiname iki 3 proc. BVP. Tai yra kitąmet pasiekiame 5,5–6 proc., 2012 metais – 3 proc.

– Nesibaiminate antrosios krizės bangos?

– Vadinamojo antro dugno tikimybės negali visiškai atmesti. Bet nemanau, kad ji dabar tokia didelė, kokia buvo maždaug prieš pusę metų.

Taip, pasaulio atsigavimas trapus. Kai kurie skaičiai nelabai džiugina, kartais netgi verčia šiek tiek susirūpinti. Tačiau, kaip dabar atrodo, nepaisant visų burbuliavimų ir šurmuliavimų, susijusių su kai kurių Pietų Europos valstybių ekonomikos padėtimi, mūsų pagrindinių prekybos partnerių Vokietijoje ar Skandinavijoje perspektyvos atrodo gana gerai.

Mes neturime didelių prekybos ryšių su ispanais, portugalais ar graikais, todėl tiesiogiai jų problemos mūsų ekonomiką nelabai veikia. Jie daugiau mus veikia per galimybę skolintis, per palūkanų dydžius.

– Kokie patikslinti šių metų ekonomikos pokyčių planai? Antro ketvirčio augimo rezultatai leidžia manyti, kad ir visų metų rezultatas bus teigiamas?

– Kol kas laikome tą pačią pusantro procento augimo prognozę, kurią paskelbėme šių metų pradžioje.

Natūralu, kad antro ketvirčio rezultatai, kai BVP ūgtelėjo 1,1 proc., leidžia kol kas išlaikyti tokią pat prognozę – 1,5–1,6 proc. augimas per visus šiuos metus. Bet rugsėjį, kai atnaujinsime makroekonomines prognozes, negaliu atmesti, kad galėtume dar šiek tiek padidinti šių metų augimo prognozę. Kitąmet tada galėtume galvoti apie maždaug 3–4 proc. augimą.

Tačiau lauksime dar papildomų skaičiavimų, tada galėsime tiksliau prognozuoti ir šiuos, ir ateinančius metus.

– Bet tokių gigantiškų skaičių, kokie buvo prieš kelerius metus, kai ekonomika augo po 8–10 proc., jau nebeverta tikėtis?

– Ne. Ir manau, kad tai buvo mūsų problema, nes pagal tuomečius skaičiavimus potencialas, kiek ūkis gali augti pats, tai yra ne dėl ekonomikos perkaitimo, turėjo būti ne didesnis kaip 5–6 proc.

Perkaitimas davė biudžetui labai didelius papildomus pinigus, tačiau jie kaip atsirado, taip ir dingo labai staigiai. Dar ir skausmingai.– Kitų metų biudžetas bus geresnis nei šiųmetis?

– Jis bus didesnis. Bet tai nereiškia, kad valstybė atras galimybių daugiau finansuoti atskiras sritis.

Taip, biudžeto pajamos padidės. Tačiau padidės ir išlaidos tokiose liūdnose srityse kaip skolos administravimas, nes mums reikia mokėti palūkanas už tai, ką esame pasiskolinę.

Dėl to tikrai nematau galimybių absoliučiais skaičiais didinti biudžeto eilutes, nes mums reikia ne didinti biudžeto skylę, o ją mažinti. Šiemet biudžeto deficitas turėtų siekti 8 proc., kitąmet turime pasiekti ne daugiau kaip 6 proc. deficitą, 2012 metais – 3 proc. Jeigu pavyks, vėliau būtų galima biudžetą netgi subalansuoti. Tuomet papildomos ar neplanuotos pajamos galėtų būti skirtos stabilizavimo fondui, atidėti juodai dienai, ko iki šiol nedarėme.

– Minėjote, kad preliminariose paraiškose kitų metų biudžetui ministerijos ir žinybos nurodė 4 mlrd. litų didesnes išlaidas nei šiemet. Pavyko sutramdyti jų apetitą?

– Rengiant kitų metų biudžetą institucijos gavo dvi užduotis. Nė viena jų nenumato didinti išlaidas. Vienas planas yra toks, kad finansavimas išlieka šių metų lygio. Kitas planas – finansavimas dešimtadaliu mažesnis negu šiemet. Taigi, du scenarijai, kuriuos visos institucijos turi parengti ir mums pateikti.

Rugsėjį, kai atnaujinsime kitų metų pajamų prognozes, pasižiūrėsime, kurį iš scenarijų reikėtų pasirinkti. Manau, kad gali būti kas nors per vidurį – iš esmės išliks šiemetis išlaidų dydis, tik kai kurioms sritims pamažės 5–10 proc.

Kalbant apie pačius pirminius institucijų pageidavimus, siekusius 4 mlrd. litų didesnes išlaidas, reikia pasakyti, kad viešasis administravimas yra gana inertiškas. Visuomet buvo taip, kad institucijos prašo gerokai didesnių asignavimų nei realiai įmanoma paskirti. Galvojama maždaug taip – jeigu man realiai reikia 10, aš prašysiu 30, tuomet galbūt gausiu 20. Tokia mąstymo kultūra įsišaknijusi.

Kai pas mus suėjo pradiniai skaičiavimai, kurie 4 mlrd. litų didesni nei šiemet, Vyriausybėje sutarėme, kad reikės dar kartą pakoreguoti ir orientuotis į šių metų finansavimo lygį. Kiekvienas ministras davė nurodymus savo žmonėms, kad reikia dar truputį padirbėti ir atitinkamai perdėlioti paraiškas kitiems metams.

Biudžeto projektas, kurį teiksime Seimui, bus realus.


Šiame straipsnyje: Ingrida Šimonytė

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių