I.Šimonytė: 2012-ieji sunkiai nuspėjami

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad realu, jog, kitąmet įvykdžius visus euro zonos narystės kriterijus, Lietuvoje jau 2014-aisiais gali būti įvesta bendra ES valiuta ir, nepaisant pastarųjų euro zonos problemų, Lietuvai naudinga siekti narystės joje.

– Krizės pabaiga atidėta jau kelis kartus. 2011-ųjų pradžioje atrodė, kad ji jau visai šalia. Kai kas netgi ją paskelbė. Bet paskui viskas apsivertė aukštyn kojom. Gal bent 2012 m. pagaliau taps krizės pabaigos ir išėjimo iš jos metais?

– Teigčiau priešingai – praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje atrodė, kad pasaulis, nors ir nevienodai, bet gana užtikrintai kapstosi iš „Lehman Brothers“ sukeltos krizės. Ir Lietuvos ūkio atsigavimo rodikliai atrodė itin gerai. Buvo ir teiginių apie krizės pabaigą ne vien Lietuvoje.

Tačiau šių metų viduryje perspektyvos ėmė stipriai niauktis. Ir nėra didelio skirtumo, ar tai laikoma nauja krize, ar 2008 m. kilusios krizės tąsa – spėlioti, kaip atrodys pasaulio ekonomika ateinančiais metais, yra nepalyginamai sunkiau nei prieš metus.
Niekada pati nesu paskelbusi krizės pabaigos. Nesiimsiu to daryti ir šįkart.

– Akivaizdu, kad 2012 m. biudžetas bus labai įtemptas. Kuriose pajamų srityse matote pavojus, kad rodikliai nebus pasiekti?

– Biudžetas įtemptas pirmiausia dėl ekonominės aplinkos neapibrėžtumo. Jeigu ekonomika plėtosis taip, kaip planuojama, biudžetas bus įvykdytas – pajamų planas parengtas remiantis numatomu šių metų plano vykdymu bei makroekonominių rodiklių prognoze. Taigi, pajamų plane rizikos yra tiek, kiek jos yra pačiose ūkio perspektyvose.

Visi rodikliai yra tarpusavyje susiję ir jeigu ūkio plėtra bus dar lėtesnė, akivaizdu, kad kils rizika iš esmės visoms pajamoms, net ir pelno mokesčiui, nors jis bus mokamas nuo gana neblogų 2011 m. rezultato dėl galimų likvidumo iššūkių įmonėms.

– Kiek tikimybės, kad biudžeto nepavyks vykdyti ir teks jį koreguoti pavasarį ar vasarą, prieš pat rinkimus? Būta prognozių, kad kitais metais gali tekti dar visą milijardą litų nubraukti nuo išlaidų. Ar jos realios?

– Tikimybės įvertinti šiuo metu negaliu ir nenoriu spekuliuoti. „Žinančių“ ir be manęs per akis.

Galiu pasakyti viena – jeigu jau dabar būtume matę riziką, kurią galime pamatuoti konkrečiais skaičiais, jau dabar ir būtume siūlę dar labiau keisti biudžeto projektą. Jeigu situacija bus prastesnė, reaguoti reikės nedelsiant. Blogiausia taktika būtų laukti ir tikėtis stebuklų.

– Ar prieš rinkimus pakaks politinės valios priimti galimus sprendimus dėl biudžeto korekcijų? Kas, jeigu jos nepakaks?

– Manau, kad pasyvios laikysenos neleis labai objektyvūs kitų metų finansiniai iššūkiai – net esant nedideliam deficitui, refinansavimo poreikiai 2012 m. ir 2013 m. pradžioje neleis ignoruoti tikrovės, jeigu ji pasirodys niūresnė.

Visiškai pritariu premjero Andriaus Kubiliaus išsakytai minčiai, kad finansų rinkos ir reitingų agentūros baudžia ne šiaip už deficitą, o, visų pirma, už politinės valios deficitą.

– Kokiomis aplinkybėmis būtų gyvybiškai svarbu padidinti pridėtinės vertės mokestį (PVM)? Netrūksta prognozių, kad kitąmet gali tekti vis dėlto jį pakelti vienu kitu procentiniu punktu.

– Nėra tokių aplinkybių, kai tai būtų „gyvybiškai svarbu“. Gyvybiškai svarbu yra kontroliuoti deficitą ir neleisti jam išklysti iš vėžių.

Kaip žinoma, deficitas yra pajamų ir išlaidų neatitikimas. Vadinasi, jį kontroliuoti galima tik dviem būdais – didinant pajamas ar mažinant išlaidas. Arba derinant abu sprendimus.

Taigi, PVM yra tik vienas iš šios problemos sprendimo būdų, dažnai pasirenkamas dėl savo aiškumo ir paprastumo. Dar daugiau, nuo eksporto priklausančiai ekonomikai šis mokestis yra ir ne toks žalingas nei, tarkime, didesnis pajamų mokestis.
Tačiau yra ir „geresnių“ mokesčių už PVM – turto, automobilių.

Be to, visada dar yra išlaidų mažinimo alternatyva. Tik čia dažnai klystama manant, kad išlaidų mažinimas visiems yra puikus sprendimas – jis toks pats „puikus“ kaip ir PVM didinimas: vieniems problema susimokėti didesnį PVM, o kitiems tai jau didelė našta. Ir dėl to daug iečių laužoma.

Taip ir viešųjų sektorių galimybės pakelti vienokį ar kitokį „kirpimą“ nėra vienodos. Už tokį išlaidų karpymą geresnės yra struktūrinės reformos, tik jos lygiai taip pat nepatinka kaip kokie turto mokesčiai – tie, kurie „struktūriškai reformuojami“, niekada tuo neapsidžiaugs, kaip ir tie, kuriems reikia mokėti turto mokestį.

– Sutarta transporto mokesčio įvedimą atidėti iki pavasario, bet sunku įsivaizduoti, kad prieš rinkimus jis galėtų būti įvestas. Gal jį ir vėl reikėtų laidoti neribotam laikui?

– Nesiimsiu spėlioti. Tai, kas pradėta svarstyti Seime, yra toli nuo tradicinio transporto priemonių mokesčio, už kurį pasisakyčiau, t. y. mokesčio, kuris būtų pakankamai visuotinis.

Lietuvai tai itin tinkamas mokestis, turint mintyje, kad automobiliai tik importuojami – juk jų negaminame, o visus įsivežame. Tokio importo neapmokestindami, mes jį skatiname ir bloginame einamąją sąskaitą. Be to, naudotų automobilių prekybos ir remonto rinkose itin daug šešėlio ir į apskaitą neįtrauktos veiklos.

Todėl mokestis už automobilį leistų spręsti net keletą problemų.

Dabar bandoma tarsi diskutuoti apie kažkokį prabangos elementą, apgailestaujama, kad nėra automobilių vertės registro, tačiau turiu pasakyti, kad pasaulyje automobiliai nuo vertės apmokestinami itin retai ir tik registracijos, o ne metiniais mokesčiais. Automobilis – ne nekilnojamasis turtas, jo vertė ilgainiui tik mažėja ir gana sparčiai, todėl metiniai mokesčiai nuo vertės netaikomi.

Norėčiau tikėti, kad anksčiau ar vėliau bus grįžta prie konstruktyvios diskusijos automobilių apmokestinimo klausimu, juolab kad net tada, kai nebus poreikio galvoti, kaip užlopyti pajamų ir išlaidų neatitikimą, bus poreikis galvoti, kaip geriau subalansuoti mokesčių naštą tarp skirtingų elementų, turint mintyje gana aukštą darbo apmokestinimą Lietuvoje.

– Ar apmokestintas brangus nekilnojamasis turtas taps pirmu žingsniu įvedant visuotinį nekilnojamojo turto mokestį? Kada jis galėtų atsirasti?

– Nesiečiau priimto sprendimo su visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu – patvirtintas sprendimas labiau atitinka vadinamuosius gerovės mokesčius nei nekilnojamojo turto mokesčius. Pastarieji taikomi ne bendrai turto vertei, o atskiriems turto vienetams, numatant lengvatą gyvenamajai vietai.

Todėl gali būti, kad apie normalų nekilnojamojo turto mokestį diskutuosime dar antratiek, kiek diskutavome iki šiol. O gaila, nes tai būtų taip pat neblogas kandidatas pakeisti bent dalį darbo mokesčių naštos.

– Ar iš brangaus nekilnojamojo turto mokesčio realu surinkti 30 mln. litų, kaip suplanavo valdančioji koalicija? Ar šio mokesčio administravimas nekainuos panašios sumos arba netgi brangiau?

– Realu surinkti ne mažiau kaip 17 mln. litų, tiek ir įtraukta į biudžetą. Gali būti surinkta ir daugiau – Registrų centro duomenys leidžia nustatyti minimalią gautiną sumą vertinant tik paskirus turto, kurio vertė viršija šią sumą, vienetus.
Kadangi yra savininkų, kurie turi ne po vieną turto vienetą, mokesčio bazė iš tiesų yra platesnė.

– Jeigu kitąmet įvykdysime visus Mastrichto kriterijus, ar dar apsimoka siekti narystės euro zonoje, žinant jos didžiules problemas? Vis dar realu 2014 m. pasiekti tokią narystę?

– Realu. Klausimas, „ar apsimoka“, nėra labai korektiškas – įstoti į euro zoną anksčiau ar vėliau mes privalome pagal savo Stojimo sutartį. Nesame britai, turime tik laikiną išlygą. Taigi, yra formali pareiga mums tapti euro zonos nariais.

O dėl „apsimokėjimo“, nuomonės nekeičiu – su valiutų valdyba esame tarsi euro zonos prieangyje: nei viduje, nei lauke.

Taip, atsirado tam tikrų papildomų išlaidų, susijusių su naryste, – dalyvavimas euro zonos „gelbėjimo mechanizmuose“, kurių anksčiau nebuvo. Tačiau, tikiu, kad iki mūsų galimos narystės datos į daugelį klausimų bus rasti ilgalaikiai atsakymai ir dalyvavimas tokiame fonde neatrodys kaip „atsakingųjų mokėjimas už neatsakingųjų nuodėmes“, kaip dabar galbūt atrodo.

– Ar padėtis bankų sektoriuje po „Snoro“ istorijos yra pakankamai stabili?

– Bankininkystė yra pasitikėjimu grįstas verslas. Todėl bet kokie gandai, ką ir kalbėti apie neigiamus faktus, šią sritį veikia neigiamai. Nenuostabu, kad ir „Snoro“ bankrotas sumažino pasitikėjimą bankais.

Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad „Snoras“ nebuvo glaudžiais tarpbankiniais ryšiais susijęs su kitais Lietuvos bankais, jo verslo klientų, bent Lietuvos, sąrašas buvo gana trumpas, indėlininkai sklandžiai atgauna apdraustas indėlių sumas. Vadinasi, tiesioginis poveikis sistemai ir ūkiui yra minimizuotas.

Turėdama omenyje minėto banko veiklos ypatybes, manau, kad ilgainiui poveikis bankų sistemai bus tik teigiamas – ji tapo skaidresnė.