„FinHill" siūlo nestabdyti infliacijos

Dauguma siūlo kovoti prieš infliaciją, o „Finhill" analitiktai klausia: „Kodėl kovoti?" Ne taip seniai išgirdome apie infliacijos stabdymo planą, kurį svarsto mūsų vyriausybė, lygiuodamasi į kitų dviejų Baltijos šalių vyriausybes, rašoma „FinHill" makroekonomikos komentare.

Tačiau Latvijos ir Estijos fiskalinė politika nėra labiausiai sektinas pavyzdys - latvių ir estų ūkio augimas staigiai lėtėja. Gali būti taip, kad prisijungę prie Latvijos ir Estijos kvietimų taupyti mes sustabdysime ne tik savo infliaciją, bet ir savo ūkį, tikina analitikai.

Poveikis - tik po kelių mėnesių

Kiekvieno fiskalinės politikos veiksmo poveikis ūkiui pastebimas tik po kelių mėnesių. Gali būti, kad po tų trijų ar keturių mėnesių ūkio augimas dėl išorinių priežasčių taip sulėtės, kad nebebus jokios prasmės bandyti stabdyti infliaciją, nes ji jau sustos savaime. Taip pat labai tikėtina, kad po panašaus laikotarpio Lietuvai, priešingai, bus svarbu atgaivinti ūkio augimą.

Pastebimi galingi defliaciniai procesai

„FinHill" analitikų nuomone, ir šalies, ir visos Europos ūkį veikia galingi defliaciniai procesai, tai yra: nekilnojamo turto kainų mažėjimas, žaliavų kainų mažėjimas ir paklausos pagrindinėse eksporto rinkose mažėjimas. Tačiau šiuos defliacinius procesus šiandien maskuoja energijos ir maisto kainų kilimas.

Būtent energijos ir maisto kainų kilimas sukuria mažiausiai pusę dabar stebimos infliacijos. Jeigu atmestume tą kainų kilimo dalį, kurią sukuria maisto ir energijos kainų augimas, iš dabartinės dviženklės infliacijos Lietuvoje liktų kokie 6 proc., o euro zonoje infliacija būtų vos 1,8 proc.

Centriniai bankai pasaulinių kainų nereguliuoja

Įvairių šalių centriniai bankai nesutaria, į kokią infliaciją reikėtų žiūrėti priimant sprendimus dėl monetarinės politikos veiksmų. Atrodytų, kad JAV centrinis bankas labiau tiki infliacija be maisto ir energijos kainų, tuo tarpu Europos centrinis bankas stebi „pilno" vartotojų kainų indekso dinamiką. Bet kokiu atveju turime suprasti, kad maisto ir energijos kainos nustatomos globaliai, ir viena šalis ar netgi vienas regionas (pavyzdžiui, Europos Sąjunga) negali reguliuoti monetarinės arba fiskalinės politikos priemonėmis. Šias kainas reguliuoja pasaulinė pasiūla ir paklausa.

Mažėja finansinis svertas

Defliacinius procesus papildomai įsuka ir finansinio sverto mažėjimas. Šiais laikais daug finansinio ir kito likvidaus turto vertės lemia būtent finansinio sverto dydis. Tą galima pailiustruoti tokiu paprastu pavyzdžiu. Tarkime, kredito institucijos kredituoja 90 proc. būsto rinkos vertės. Jeigu dėl numanomai padidėjusios rizikos jos pradeda kredituoti jau tik 70 proc. rinkos vertės, tai būsto rinkos vertė atitinkamai turėtų mažėti.

JAV finansų krizė, kurią sukėlė nekilnojamo turto vertės smukimas, sukėlė finansinio sverto mažėjimą visoje finansų sistemoje, ir tai neabejotinai sumažino ir vis dar mažina finansinio turto vertes. Sakydami „finansinis turtas" turime galvoje ir tas žaliavų bei energijos rinkų dalis, kurios yra traktuojamos kaip alternatyvios investicijos, teigia specialistai.

Lėtėja pinigų masės prieaugis

JAV centrinis bankas ir Europos centrinis bankas infliacijos, sukeltos daugiausiai maisto ir energijos kainų, grėsmę suvokia nevienodai. Pirmasis, ko gero, mato šiuos defliacinius procesus ir bando su jais kovoti, tuo tarpu antrasis bando kelti palūkanų normą ir taip kovoti su infliacija.

Sunku patikėti, kad Europos centrinis bankas galėtų paveikti globaliai nustatomas maisto ir energijos kainas, tačiau jo politika tikrai veikia pinigų kiekio rodiklio augimą. Toks staigus pinigų kiekio rodiklio sumažėjimas, koks yra dabar yra euro zonos valstybėse yra buvęs tik 2001-2003 metų recesijos metu. Deja, šis faktas nieko gera euro zonos ūkio augimui nežada.

Lietuvos pinigų kiekio rodiklio augimas irgi lėtėja, ir tas lėtėjimas yra spartesnis negu Europoje. Kita vertus, Lietuvoje pinigų kiekio rodiklio augimo sumažėjimas nėra toks dramatiškas kaip, pavyzdžiui, buvo per Rusijos krizę, kai šis rodiklis tapo netgi neigiamas.