Eurui - didžiausių išbandymų metas

Bendra Europos valiuta švenčia jubiliejų laikydama sunkiausią išbandymą per visus 10 gyvavimo metų.

Praėjusio dešimtmečio pabaigoje skeptikai, ypač JAV ir Didžioji Britanija, prognozavo, kad bendra valiuta niekada nepasiteisins. O prekybininkai pirmosiomis dienomis eurą vadino „tualetine valiuta“. Pirmaisiais gyvenimo metais jis katastrofiškai smuko, bet šiandien atrodo tvirtas, kaip niekada anksčiau. Tačiau euroskeptikai buvo teisūs sakydami, kad didžiausias išbandymas euro lauks tuomet, kai Senojo žemyno ekonomiką ištiks recesija.

Euro zona – anoks rojus

Augant nedarbui ir smunkant verslui, vis daugėja kritikos eurui ir Europos Centriniam Bankui (ECB). Ypač tose šalyse, kurios labiausiai kenčia nuo ekonominės krizės – pavyzdžiui, Italijoje ir Graikijoje.

Kritikai kaltina ECB politiką „visus į vieną katilą“. Ekonomikos padėtis euro zonos valstybėse labai skiriasi, o joms nustatomos vienodos taisyklės. Italijoje ir Ispanijoje darbo jėga kainuoja palyginti brangiai, o produktyvumas yra mažas. Todėl joms sunku konkuruoti su kitomis euro zonos šalimis. Italijos ir Ispanijos ekonomika auga lėtai, jos atsidūrė tarp euro zonos autsaiderių.

Daug problemų, pasak kritikų, kelia iš euro zonos valstybių atimta teisė savarankiškai formuoti monetarinę politiką. ECB nustato palūkanų norma, kuri galioja visoms bloko narėms. Tačiau skirtingose šalyse ji turi skirtingą poveikį. Dauguma ekonomistų sutinka, kad ECB palūkanų normos iš pradžių buvo pernelyg mažos klestėjusioms valstybėms, tokioms kaip Airija arba Ispanija. Dėl to šiose šalyse išaugo būsto sektoriaus burbulas. Ekonominei padėčiai pasikeitus, palūkanų norma šioms valstybėms tapo per didelė ir tik paspartino recesiją.

Euro zonos augimo tempai pastaraisiais metais buvo kuklesni, nei galėtų būti atskirų valstybių, jeigu jos būtų savarankiškos. Gamybos produktyvumo augimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo perpus. Ekonomistai mano, kad įsivedę bendrą valiutą europiečiai atsipalaidavo, leido sau ilgai gyventi pagal senus įpročius.

Galų gale, euras sulygino valstybių narių pragyvenimo kaštus. Padidėjusias kainas ypač pajuto mažiau išsivysčiusios valstybės. O pigias atostogas Graikijoje arba Slovėnijoje teko pamiršti visiems europiečiams.

Stabilumą nešanti valiuta

Nepaisant gausios kritikos, sunku paneigti faktą, kad bendra Europos valiuta atnešė daugiau stabilumo. Euras, praėjusių metų balandį pasiekęs istorinį maksimumą JAV dolerio atžvilgiu ir šiuo metu augantis Didžiosios Britanijos svaro sterlingų atžvilgiu, yra stipri valiuta, nes jungia 16 valstybių ir daugiau nei 325 mln. žmonių. Euro zona yra antra stambiausia pasaulio ekonomika, o pats euras – antra populiariausia rezervinė valiuta pasaulyje, kuri ateityje galėtų pasivaržyti ir su JAV doleriu.

Euro zonos valstybės lengviau išgyvena ekonominę krizę, negu kitos ES valstybės, turinčios didelį sąskaitos deficitą ir problemų dėl skolinimosi. Kapitalas atsisako valiutos, kuri atrodo nepatikima, o euras ir krizės sąlygomis išlaiko geras pozicijas.
Islandija, nebūdama bloko nare, dabar guodžiasi, kad nebankrutuotų, jeigu būtų įsivedusi bendrą Europos valiutą. Apie tą patį pamažu pradeda galvoti ir britai, stebėdami, kaip katastrofiškai smunka jų svaras sterlingų. Danijoje ir Švedijoje, kur dominuoja euro priešininkai, vis daugiau žmonių keičia savo nuomonę.

Piešiama šviesi ateitis

Dešimtmetis valiutai yra nedidelis amžius, bet euras spėjo įsitvirtinti pasaulio finansų sistemoje. Ekonomistai jam piešia šviesią ateitį.

Tikimybė, kad kokia nors nepatenkinta valstybė pasitrauks iš euro zonos, yra menka. Ne vien dėl to, kad Mastrichto sutartis nenumato tokios galimybės. Valstybės iš esmės sutinka paaukoti dalį savarankiškumo dėl stabilumo. Be to, pasitraukusias šalis ištiktų devalvacija, o krizės sąlygomis galbūt net defoltas. Tai yra žymiai didesnė kaina už narystės kančias.

Euro zonos valstybėms dabar rūpi ne tiek jų valiuta, kiek padėtis rinkoje. Būtent ji, o ne bendra valiuta ir Mastrichto kriterijai, dabar vers vyriausybes imtis reformų, kontroliuoti viešuosius finansus ir skatinti konkurencingumą. Tai yra aktualu ir toms valstybėms, kurios dar tik ruošiasi euro įvedimui.

Iš 27 ES valstybių eurą šiuo metu yra įsivedusios 16. Dar devynios, įskaitant Lietuvą, turės anksčiau ar vėliau tai padaryti. Danija ir Didžioji Britanija išsikovojo teisę neįsivesti euro, bet ekonomikos krizė verčia šias šalis pamažu keisti nuomonę.