Euro šeimininkas - ramus japonų poezijos mėgėjas belgas

Ramus, pamaldus ir japonų poeziją mėgstantis belgas lyg ir nėra itin panašus į naująjį šeimininką, pliaukšintį rimbu euro zonos šalims, kad šiai bendrajai valiutai nekiltų grėsmė.

63 metų Hermanui Van Rompuy, dabartiniam Europos Sąjungos (ES) prezidentui ir buvusiam Belgijos premjerui, tokį papildomą „euro viršūnių susitikimo prezidento“ darbą sekmadienį skyrė 27 Europos Sąjungos (ES) valstybių ir vyriausybių vadovai, susirinkę spręsti euro krizės.

Detalių apie jo naująsias pareigas skelbiama nedaug, tik tai, kad jis pirmininkaus dukart per metus rengiamiems viršūnių susitikimams dėl euro ir „detaliai informuos euro zonai nepriklausančias nares apie šių viršūnių susitikimų rengimą ir rezultatus“.

Kai H.Van Rompuy 2009 metų pabaigoje pagal naująją Lisabonos sutartį buvo paskirtas ES prezidentu, kritikai sakė, kad Europos lyderiams labiausiai patiko labai jau kuklus jo charizmos kiekis.

Technokratas, kaip naujosios ES „veidas“, nekėlė grėsmės lyderių pasirodymams Briuselyje.

Kritikų „nematomu prezidentu“ ar „Ponu Nieku“ vadinamas H.Van Rompuy, kuris savo elgesiu kiek primena dvasininką, yra įgudęs užkulisių diplomatas.

Tačiau jis pelnė ne tik diskretiško, bet ir gabaus derybininko reputaciją.
Šis flamandas ir, tuo pačiu metu, frankofilas per 11 vadovavimo Belgijai mėnesių stabilizavo šią itin susiskaldžiusią šalį ir pelnė „Mr Fixit“ (Pono „Sutvarkyk“) pravardę.

Žaliųjų lyderis Danielis Cohnas-Benditas šį ramų belgą laiko „Europos vyriausybių marionete“, o kiti - bloko dominuojančio dvejeto -Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy įrankiu.

Kaip euro šeimininkas, jis beveik neabejotinai liks artimas šioms dviem sostinėms, kurios yra viso bloko varomoji jėga.

1947 metais gimęs H.Van Rompuy mokėsi pas jėzuitus ir studijavo Tomą Akvinietį, o paskui atsidėjo ekonomikai, politikai ir haiku - japonų 17 skiemenų eilėraščių formai.
Jis turi keturis vaikus ir niekada nebuvo negailestinga figūra Belgijos politikos sluoksniuose. Šis veiksnys tikrai neliko nepastebėtas ES lyderių.

Vos kelios dienos prieš tai, kai tapo premjeru, jis sakė, kad nesiekia šio posto.
Nedaug kalbesnis jis buvo ir dėl savo galimybių tapti Europos „George'u Washingtonu“.

„Jau 1994 metais susidūriau su šiuo klausimu. Tada to nenorėjau. Po 15 metų savo nuomonės nepakeičiau. Politika nėra viskas gyvenime“, - sakė jis prieš savo paskyrimą 2009-aisiais.