Emigracija mažina nedarbą ir didina atlyginimus

Apie migracijos mastus ir priežastis rašyta daug straipsnių, tačiau daug mažiau apie šio reiškinio sukeltas socialines-ekonomines pasekmes. 

Nors emigracija iš Lietuvos yra nevienareikšmis procesas, kurį sunku vertinti, tačiau daugiau ar mažiau sutariama, kad emigracijos pasekmės šiuo metu yra daugiau teigiamos: mažėja nedarbas, auga atlyginimai. Antra vertus, ilguoju laikotarpiu gali pasitvirtinti ir itin nepalankūs scenarijai.

Migracija neigiamai veikia BVP

Galima išskirti tokias neigiamas emigracijos trumpalaikes pasekmes (tiesa, jų gali būti ir daugiau): Bendro vidaus produkto (BVP) mažėjimas, vidaus paklausos sumažėjimas. Tuo tarpu  neigiamos ilgalaikės pasekmės išskiriamos tokios – kvalifikuotų žmonių emigracija, „besivystančios šalies“ likimas, mokesčių mokėtojų sumažėjimas.

Emigracija gali lemti BVP mažėjimą: žmonės išvykstant, prekių ir paslaugų suvartojama vis mažiau, tad mažiau gaminama ir dėl to mažėja BVP.

Tai ir rodo praeities tyrimai. Po to, kai Lietuva įstojo į ES, padidėjo emigracijos mastai. Pagal 2006 metų Lietuvos banko atliktą tyrimą, tuo metu buvo prognozuojama, kad trumpuoju laikotarpiu (kai emigracija buvo didžiausia) kiekvienais metais dėl jos bus nesukuriama maždaug 0,7–1 proc. BVP. Ilguoju laikotarpiu, kai emigracijos mastai yra santykinai mažesni, dėl emigracijos, buvo prognozuojama, iš viso bus nesukuriama 7 proc. BVP. Tačiau tokie duomenys yra gaunami kitoms sąlygoms nekintant, t. y. nežiūrint, kokį poveikį turi darbo našumo kilimas, vidaus paklausos ir kredito didėjimas, ES fondų parama.

Pagal tą patį Lietuvos banko atliktą tyrimą, dėl emigrantų srauto, sudarančio vieną procentą darbo jėgos, Lietuvos ekonomikos patirtas nuostolis yra 0,5 proc. BVP per pirmuosius dvejus metus ir 0,7 proc. – per pirmuosius penkerius metus. Tai reiškia, kad žinant emigracijos mastą galima apytikriai įvertinti jos poveikį šalies ekonomikai.

Kvalifikuotų darbuotojų nutekėjimas stabdo šalies vystymąsi

Ypač neigiamos įtakos gali turėti daug didesnė kvalifikuotų darbuotojų nei nekvalifikuotų darbuotojų emigracija. Jei kvalifikuota darbo jėga judės iš Lietuvos į užsienį, o daugiausiai liks menkai kvalifikuota darbo jėga, tai ar tai nelems Lietuvos „užsikonservavimo“, ar nebus taip, kad Lietuva taps (ar liks?) besivystanti šalis?

„Taip ir yra. Ir mūsų darbdaviai apie tai sako. Jie prašo palengvinti užsienio nekvalifikuotų darbininkų įvažiavimą. Tiesa, jie betonuotojus ar dažytojus vadina kvalifikuotais. Tai sąvokų klausimas, bet nekeliamas klausimas apie fizikų, programuotojų ar mikrobiologų „atsivežimą“. Atrodytų, kad tai yra lengviausias ir geriausias kelias. Bet jeigu bus galima lengvai atsivežti nekvalifikuotos darbo jėgos, tai Lietuvoje ir kursis tokie verslai, kuriems reikia nekvalifikuotų darbuotojų. Ir jei taip bus, tai bus šalių, kurios bus labai nuskurdusios“, – lrt.lt teigė teigia habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka.

„Pavyzdžiui, ta pati Kinija. Nesvarbu, kad jos ekonomika taip auga, vis tiek išlieka didžiuliai skirtumai: jų gyventojai uždirba menkus atlyginimus, vyrauja nekvalifikuota darbo jėga. Panašiai ir Lietuvoje gali būti: bus gaminamos prekės, kurioms pagaminti nereikia didesnės, aukštesnės kvalifikacijos, taigi šalis gali ir likti nuskurdusi. Ir priešingai: pavyzdžiui, Liuksemburgas. Jų pajamos yra maždaug dvigubai didesnės nei vidutiniškai ES. Taip yra todėl, kad į Liuksemburgą važiuoja gabūs, kvalifikuoti žmonės. Ten atvažiuoja daug aukštųjų technologijų specialistų. Mes turime stengtis pritraukti tokius žmones“, – priduria R. Lazutka.

Anot profesoriaus Romo Lazutkos, turi būti ne vien vienpusė kvalifikuotų darbuotojų emigracija. Jei išvažiuos tik aukštesnės kvalifikacijos žmonės, o tas vietas užpildys nekvalifikuota darbo jėga, kur nereikia išsilavinimo, tai šalis taip ir liks tokia atsilikusi ilgą laiką. Labai gerai, įsitikinęs R. Lazutka, kai viliojamos aukštųjų technologijų bendrovės atvažiuoti čia ir kurti padalinius: tuomet reikia aukštesnės kvalifikacijos žmonių, tuomet netgi atvažiuoja aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų iš kitų šalių.

Ypač skaudi Lietuvai problema – protų nutekėjimas. Tai ilgalaikė pasekmė. Lietuva – nedidelė valstybė, jeigu joje ir toliau mažės gyventojų, didės emigracija, tai menkės Lietuvos intelektinis potencialas, bus prarandamos investicijos į žmones, lėtės technologinė pažanga, mokslo raida ir ekonomikos plėtra.

Emigracija mažina nedarbą

Teigiama trumpalaikė emigracijos pasekmė yra nedarbo lygio sumažėjimas. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos banko 2006 metais atliktą tyrimą, dėl emigracijos ir naujai sukurtų darbo vietų sumažėjo nedarbo lygis: jei 2003 metais jis buvo 12,5 proc., tai 2006 metais jis siekė 6,4 proc. Taigi galima nedarbo lygis ateityje gali būti sumažėjęs iš dalies dėl dabartinės emigracijos mastų.

Be to, dar vienas emigracijos trumpalaikis privalumas (iš darbuotojų, ne darbdavių perspektyvų) – emigracija gali lemti darbininkų, kurių pradeda trūksti, atlyginimų didėjimą. Kaip tai atsitinka? Dėl emigracijos darbo jėgos pasiūla sumažėja, sumažėjusi pasiūla (kaip žinome iš ekonomikos vadovėlių) lemia atlyginimo didėjimą. Jei Lietuvoje pradeda trūkti kokios nors srities, tai juos stengiamasi pritraukti, privilioti didesniais atlyginimais.

Po to, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, atsivėrė daug galimybių, tame tarpe ir galimybė važiuoti uždarbiauti į užsienį. Lietuvos banko 2006 metais atliktas tyrimas, rodo, kad tuo metu dėl emigracijos pakilo dirbančio nekvalifikuoto asmens darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, tačiau dirbančio kvalifikuoto asmens darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sumažėjo. Taip buvo dėl to, kad nekvalifikuotų darbininkų gretos didėjo labiau nei kvalifikuotų. Taigi ir dėl dabartinės emigracijos, tikėtina, kils atlyginimai tų specialybių žmonių, kurių labiausiai trūksta.

Kita vertus, kita teigiama trumpalaikė emigracijos pasekmė – emigrantų uždirbamų pinigų pervedimai. Jie didina vidaus paklausą, vartojimą ir investicijas. Svarbus ir kitas ekonomistų išskirtas aspektas – migrantų su nauja patirtimi grįžimas. Be to, valstybei nereikia teikti socialinės paramos.

Ilgalaikiai emigracijos privalumai, anot Pilietinės visuomenės instituto (PVI) 2006 metais atlikto tyrimo, nebent yra su grįžtančiais emigrantais įgyjama patirtis ir kompetencija. Užsienyje įgyjamas išsilavinimas ir žinios, grįžtančios pajamos, investicijos, tarpkultūrinė gyvenimo ir darbo patirtis, užsienio kalbų žinios skatina šalies plėtrą, gerina ekonomikos ir gyvenimo sąlygas.

Neigiamų emigracijos pasekmių dar nesimato

Kaip lrt.lt teigė socialinių mokslų daktaras prof. R. Lazutka, šiuo metu Lietuvoje pastebimos vien tik trumpalaikės teigiamos emigracijos pasekmės: jei žmonės neišvažiuotų – nedarbas ir skurdas būtų didesnis. Tačiau, jis priduria, kad ilgojo laikotarpio emigracijos pasekmės, tikėtina, bus kitokios.

„Žinome, kad nuo demografinės struktūros labai priklauso ekonomika, gerovė. Prognozuojama, kad dirbančių ir nedirbančių santykis blogės dėl sumažėjusio gimstamumo, žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimo. O tai, kad žmonės ilgiau gyvena ir ateityje dar ilgiau gyvens reiškia, kad kai jie bus nedarbingi, bet vis dar gyvens, tai reikės mokės sveikatos apsaugą ir pensijas, ir tai gali tęstis labai ilgą laiką. Tai ekonomikai turės neigiamų pasekmių“, – teigia prof. R. Lazutka.

Prarandami piliečiai, lemiantys politinį Lietuvos likimą

Emigrantai dažnai nebedalyvauja šalies politiniame gyvenime, irsta vidurinysis sluoksnis, kuris reikšmingas demokratijos palaikymui.

Anot PVI atlikto tyrimo, emigracijos metu prarandami piliečiai, lemiantys Lietuvos politinį likimą. Nemaža dalis emigravusių rinkimuose nedalyvauja. Didėja susvetimėjimas Lietuvos politiniams procesams, silpnėja jų ryšiai su tėvyne ir visuomene, taip pat   perspektyvos į ją grįžti.

Emigracija, kaip rašoma PVI parengtoje ataskaitoje, ypač silpnina ir taip sunkiai besiformuojantį vidurinįjį sluoksnį, be kurio negalima tikėtis stabilios ir pažangios demokratinės valstybės susiformavimo.

Taip pat teigiama, kad ilgalaikė migracija kilmės valstybei yra žalingesnė nei trumpalaikė: prarandamos lėšos, investuotos į žmonių išsilavinimą, prarandami specialistai, blogėja demografinė situacija. Į demografinę Lietuvos situaciją turi būti ypač atkeiptas dėmesys.  

„Emigracija yra viena opiausių, labiausiai gyventojų skaičiaus mažėjimą veikiančių veiksnių. Lietuvoje yra mažas gimstamumas, pernelyg didelis mirtingumas. Jaunimo emigracija yra ypač aktuali. Ji turi neigiamos įtakos tokiems reiškiniams kaip šeimos formavimasis, gimstamumas, sveikata. Mirtingumas yra didelis lyginant Lietuvą su kitomis panašiomis šalimis. Ir jei mes galėjome prieš kokius trejus metus lygintis su Latvija, Estija, kur mirtingumas buvo šiek tiek didesnis, tai dabar Lietuva atsilieka. Ten mirtingumo rodikliai gerėja, o pas mus išlieka blogesni“, – teigė laidoje „Akiračiai“   habilituota socialinių mokslų daktarė, profesorė Vlada Stankūnienė.

Sociologas: išnyksime greičiau nei per 200 metų

Galiausiai kyla klausimas, ar dėl lietuvių emigracijos ir potencialios kitataučių imigracijos, ar galėsime kalbėti apie Lietuvą apskritai? Remiantis liūdniausiomis prognozėmis dėl globalizacijos, lietuvių emigracijos, kitataučių imigracijos, vargu ar ilgainiui bus galima kalbėti apie Lietuvą apskritai.

„Lietuvių tauta išnyks ne per 200 metų, o daug greičiau, nes šiuo metu procesai vyksta nepaprastai greitai. Kas buvo prieš dvidešimt metų, tai nepalyginsi dabar. Dėl informacijos, dėl judrumo, aš manau, kad taip ir gali būti“, – Lietuvos radijo laidoje „Akiračiai“ teigė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys.
Prof. A. Jokubaitis: „žaidžiame su degtukais benzino kolonėlėje“

Į klausimus, gal tos tautos ir nereikia, gal reiktų būti kosmopolitais, pasaulio piliečiais filosofas prof. Alvydas Jokubaitis atsako neigiamai ir priduria, kad tautinės valstybės nykimas reiškia ir vertybių nykimą.

„Valstybės nėra vienodos, jos yra skirtingos, jos nėra padarytos iš individų, jos yra priklausomos nuo kultūros. O, matote, kai individas tapatinasi nebe su tauta, o su žmonija, tai tada nebematome jokių skirtumų. Nebematoma skirtumų tarp daugybės dalykų ir svarbiausia tarp gėrio ir blogio. Tai yra sietina su tautinės valstybės nykimu“, – lrt.lt teigė Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis.

Anot profesoriaus, šis reiškinys kelią ir kitą klausimą – o kam tuomet, išnykus tautinei valstybei, priklausys suverenitetas?

„Konstitucijoje parašyta, kad suverenitetas priklauso lietuvių tautai. Kiekvienoje emigracijos bangoje yra kažkas daugiau nei individas, kažkas neapibrėžčiau. Tada atsiranda ir „žmonija“. O „žmonija“ yra viskas ir niekas [...]. Noriu pabrėžti, kad emigracija yra pirmiausiai tai, kas yra žmonių galvose: kiek jie tapatinasi, kiek jie turi ištikimybės. Jei emigracijos skaičiai didės, tai čia, į Lietuvą, reiks įsivežti darbo jėgos, čia turės atvykti kiti žmonės. Ar atsilaikys tautinė valstybė? Nenoriu dramatizuoti, tačiau, rodos, žaidžiame su degtukais benzino kolonėlėje“, – teigia filosofas prof. dr. Alvydas Jokubaitis.  

Pasak filosofo, jei tautinės valstybės nebeliks, neaišku, kas atsiras jos vietoje. Taip pat nebeaišku, ar kitokiame politiniame darinyje galėtų funkcionuoti demokratija.

„O kas vietoj tautinės valstybės yra siūloma? Man nėra labai aišku. Greičiausiai imperija. O aš tikrai nežinau nė vienos demokratiškos imperijos. Matot, kyla problemos su demokratija, be to, atsiranda individas, kuris kitaip suvokia save, kitaip save tapatina. Jei devynioliktame amžiuje visi buvo mokinami save sieti su Lietuva, tai dabar mokinama, kad tai tapatinimasis yra nebesvarbus. Turi būti pasaulio pilietis, kuris gali gyventi bet kur. Pilietis mokomas būti be visų, kaip Hėgelis pasakytų, tarpininkaujančių formų. Tačiau tarpininkaujančios formos yra būtinos, mes ugdome kartomis šiuos dalykus, mes save susiejame, mes norime save susieti“, – teigia prof. Alvydas Jokubaitis.

Emigracija – geopolitinio saugumo garantas?

Kita vertus, anot Pilietinės visuomenės instituto, užsienyje egzistuojančias lietuvių bendruomenes galima panaudoti Lietuvai palankiais lobistiniais/spaudimo tikslais, remtis tenykščių lietuvių balsais formuojant viešąją nuomonę ir darant įtaką užsienio valstybių politikų sprendimams.

Iš dalies tai yra tai apie ką kalbėjo filosofas prof. Gintautas Mažeikis „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Anot jo, apie emigraciją galima kalbėti kaip apie geopolitinio saugumo šaltinį.

Birželį vykusioje konferencijoje prof. Gintautas Mažeikis kritikavo Lietuvoje gają nuostatą, kad jeigu yra labai daug emigrantų, tai šalyje su kiekviena diena tampa blogiau. Pasak filosofo, visai nekreipiama dėmesio į tai, kad emigrantai atveža gana daug pinigų, kad užmezgama daugybė tarptautinių ryšių; tie dalykai „suskliaudžiami“.

Anot filosofo, iš istorijos matome, kiek reikšmingi Lietuvos istorijai buvo emigravę tautiečiai. Jie padarę didelę įtaką užsienio valstybių vadovų sprendimams.

„Šiuolaikinėje migracijoje nematau nieko bloga – priešingai, matau vienintelę išeitį arba būdą, kaip būtų galima paspausti biurokratus, „valdžiažmogius“. Įvairiuose istorijos šaltiniuose paprastai nurodoma, kad laisvės kovos 1918-1919 metais arba tarptautinis pripažinimas būtų sunkiai įsivaizduojamas be Lietuvos migracijos bei lietuvių ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir Vokietijoje, ypač Švedijoje bei kitose šalyse. Šie organizuoti sąjūdžiai padėjo kuriant įvairius dokumentus ir skatinant tarptautinį pripažinimą. Migracijos sąjūdis 1918 m. padarė tikrai neabejotiną įtaką Lietuvos raidai“, – teigė filosofas prof. Gintautas Mažeikis „Santaros-Šviesos“ suvažiavime.

Tačiau prof. Alvydas Jokubaitis   su tokiu požiūriu nesutinka. Negalima visiškai pasitikėti istorija. Nebūtinai tai, ką mes žinome, būtinai pasikartos ateityje. Žmonės pirmoje XX a. pusėje dar tapatinosi su Lietuva, jie už ją todėl ir kovojo. Tačiau tai, ar toliau taip bus, kyla didelis klausimas.

„Mes pralaimime tarpukario kartai. Jiems labiau pavyko, jie iš plikos vietos padarė kalną. Jie parodė naują poezijos, rašytojų, dailininkų kartą, su kuria galėjo tapatintis, ne „Maximą“, ne „Iki“. Dabar mums su kultūra, su tapatinimusi yra keblumų. Dabartiniai lietuviai emigrantai dar kažkiek tapatinasi su Lietuva: bendrauja per skype, kitais kanalais. Tačiau ateis antroji lietuvių emigrantų karta. Kas bus su jų savivoka, ar liks įsipareigojimas Lietuvai? Lietuvai turi būti jaučiama tam tikra moralinė pareiga. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus randa noro su Lietuva tapatintis. Kitoje šalyje reikia papildomų pastangų, nes jei tu galvosi vien tik ekonominėmis sąvokomis, tai susiję su liberalistiniu, su pozityvistiniu galvojimu. O tautinei valstybei reikia ištikimybės. O ištikimybės formos šiuo metu ỹra netgi valstybės viduje. Taigi tai, ar ištikimybė išsilaikys emigracijoje ir ji bus rodoma taip, kaip XX amžiaus pradžioje, yra didelis klaustukas“, – sakė prof. A. Jokubaitis.


Šiame straipsnyje: emigracija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių