Elektronikos atliekų rinkoje žvanga ginklai

Kol elektros ir elektronikos rinkoje dirbantys verslininkai pešasi dėl pinigų, gyventojai suka galvas, kur dėti seną buitinę techniką. Nemažai tautiečių šias atliekas kaupia sandėliukuose, palieka prie konteinerių arba išmeta su šiukšlėmis.

Akmenys į EEPA daržą
Elektros ir elektronikos atliekų perdirbėjai kaltina elektronikos prekių gamintojus ir importuotojus išsisukinėjant nuo įsipareigojimų. Pastarieji atkerta, kad tai šmeižtas, ir svarsto galimybę kreiptis į teismą.

Lietuvai vis nepavyksta įgyvendinti ES direktyvos nuostatų – surinkti ir perdirbti 4 kg pavojingų aplinkai elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų vienam šalies gyventojui. Pastaraisiais metais šis rodiklis siekdavo vos apie 3 kg vienam gyventojui, o 2009 m., preliminariu perdirbėjų skaičiavimu, tesudarys porą kilogramų.
Perdirbėjų teigimu, dėl to kalčiausia EEĮ gamintojus ir importuotojus vienijanti asociacija EEPA. Esą gamintojams ir importuotojams, einantiems lobizmo keliu, nuolat pavyksta išsisukti nuo prievolių.

„Elektronikos atliekų tvarkymą melagingais mitais apipynusi EEPA atstovauja tik savo narių komerciniams interesams. EEPA valdyba ir direktorius susikoncentravo į lobizmą. Asociacija siekia, kad jos nariai išleistų kuo mažiau pinigų atliekoms perdirbti. Jiems patogiausia būtų apskritai nevykdyti jokių užduočių. Tačiau tūkstančiai tonų EEĮ atliekų kasmet atsiduria sąvartynuose, metalo laužo supirktuvėse arba pamiškėse. Kas apgins aplinkosaugą?“ – retoriškai klausė bendrovės „EMP recycling“ generalinis direktorius Almontas Kybartas.

Nutrauks bendradarbiavimą
Anot jo, EEPA įkūrimo tikslas – vykdyti jos nariams pateiktas elektronikos atliekų tvarkymo užduotis. Tačiau nuo pat įkūrimo EEPA (asociacija įkurta 2006 m.) esą užsiima ne ta veikla, dėl kurios buvo įsteigta.

„Per šį laikotarpį spaudoje pasirodė dešimtys kaltinimų, skirtų Aplinkos ministerijai, savivaldybėms, perdirbėjams ir net vartotojams. Buvo minami valstybės institucijų slenksčiai, Briuselyje skundžiama Lietuva. Viskas tam, kad tik būtų sumažinta atliekų surinkimo užduotis“, – po žurnalistams surengtos ekskursijos „EMP recycling“ gamykloje skundėsi A.Kybartas.

EEPA priklausantys prekybininkai į elektros ir elektronikos gaminių kainą neva jau yra įskaičiavę jų utilizavimo sąnaudas, tačiau asociacija, rinkdama pinigus iš savo narių, iki šiol nesukūrė jokios veiksmingos atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemos. Todėl „EMP recycling“ žada nutraukti visas sutartis su EEPA ir iš asociacijos narių daugiau nepriimti jokių atliekų. „Bus sunku, nes EEPA priklausantys nariai užima apie 75 proc. rinkos. Bandysime dirbti su kita – Gamintojų ir importuotojų asociacija, pavieniais EEPA nepriklausančiais prekybininkais“, – sakė A.Kybartas.

Gauna per mažai pinigų
Nieko keista, kad  perdirbėjai kaltina EEPA ir siekia išsireikalauti iš asociacijos daugiau pinigų. Mat gamintojai ir importuotojai garantuoja perdirbėjams pragyvenimo šaltinį. Pastarieji parduoda perdirbtas atliekas antrinių žaliavų supirkėjams. Tačiau tai dažniausiai nepadengia net veiklos sąnaudų, ką ir kalbėti apie atlyginimus ir pelną.
Dėl finansavimo stygiaus bendrovė „EMP recycling“ per 2008–2009 m. buvo priversta atleisti apie 180 žmonių – maždaug pusę įmonės darbuotojų.

„Be to, jau antrus metus nesugebame mokėti bankui paskolos už prieš trejus metus pastatytą šaldytuvų perdirbimo gamyklą. Mokame tik palūkanas ir netrukus vėl eisime prašyti, kad bankas paskolos mokėjimą atidėtų. Jei ne, teks gamyklą uždaryti“, – liūdnai kalbėjo A.Kybartas.

EEPA direktorius Edgaras Kriukonis atmetė visus perdirbėjų kaltinimus ir tikino, kad asociacija nėra pažeidusi nė vieno įstatymo.
„Visa tai yra šmeižtas. Antraip Aplinkos ministerija jau seniai būtų atėmusi iš mūsų licenciją. Dėl to svarstome galimybę kreiptis į teismą. Tai perdirbėjai ima iš mūsų pinigus, kraunasi sau pelną ir niekuo neprisideda nei prie atliekų surinkimo sistemos kūrimo, nei prie gyventojų švietimo. Jie organizuoja tas savo akcijas – nemokamą EEĮ atliekų surinkimą iš gyventojų. Bet tai ne švietimas, o tik jų įmonės reklama, – kaltinimus atmušinėjo E.Kriukonis. – EEPA vartotojams šviesti kiekvienais metais išleidžia 100–200 tūkst. litų – leidžiame leidinį, apie svarbius įvykius informuojame gyventojus per žiniasklaidą ir t. t. Beje, šviečiamąją veiklą turime vykdyti ne tik mes, o ir Aplinkos ministerija, savivaldybės, regioniniai atliekų tvarkymo centrai.“

Patiria spaudimą
Jis taip pat atmetė perdirbėjų kaltinimus, esą EEPA rūpinasi vien komerciniais savo narių interesais ir siekia kuo mažiau subsidijuoti elektronikos atliekų perdirbimą. „Mūsų tikslas yra sukurti suprantamą, patogią ir ne per brangią elektronikos atliekų tvarkymo sistemą. Natūralu, kad giname savo narių interesus – visos asociacijos tai daro. Tiesa, visus 2009 m. prašėme susitikti su aplinkos ministru, bet mums visada buvo atsakyta – ne. Net su viceministrais susitikti nepavyko. Tad apie kokį lobizmą kalbame?“ – gynėsi EEPA vadovas.

EEPA atstovauja tokiems Lietuvos prekybos verslo milžinams kaip "Senukų prekybos centras", „Maxima LT“ ar „Topo centrą“ valdančiai bendrovei „AG Group“, taigi kovoti su asociacija tikrai nelengva. Tačiau ir E.Kriukonio žodžiuose yra dalis tiesos.
Elektronikos prietaisų perdirbėjai, neva nematydami konstruktyvaus bendradarbiavimo su EEPA, pradėjo trauktis iš rinkos – nutraukė sutartis su savivaldybėmis, uždarė surinkimo punktus, sustabdė gyventojų švietimo akcijas ir nustojo rinkti elektronikos atliekas mažuosiuose miestuose. Taigi, atrodo, kad atliekos į pamiškes patenka ne tik dėl gamintojų ir importuotojų kaltės.

E.Kriukonio nuomone, visa būtina teisinė bazė yra. Tačiau įstatymų esą nesilaikoma – perdirbimo įmonės mielai organizuoja buitinių elektronikos atliekų surinkimą, nors pagal Atliekų tvarkymo įstatymą teisę tai daryti turi savivaldybės, gamintojai ir importuotojai.

EEPA ir perdirbėjai pykstasi jau ne pirmus metus. Konfliktas prasidėjo dar 2006–2007 m., kai elektronikos prietaisų gamintojai ir importuotojai susirūpino, ar tinkamai teikiamos perdirbimo paslaugos, už kurias jie moka.

Ministerija imasi darbo
Aplinkos ministerija teigia taip pat matanti, kad elektronikos atliekų srityje vyrauja chaosas.  EEĮ atliekų rinkos problemas nagrinės dvi darbo grupės.
„Matome didžiulę problemą. Apgailestaujame, kad importuotojai ir gamintojai žiūri neatsakingai, juolab kad kiekvienas sumokame tą perdirbimo dalį pirkdami elektronikos prekę“, – teigė aplinkos ministro patarėjas Andrius Burba.

Be to, į konfliktą gali įsikišti ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Prieš porą savaičių EEPA kreipėsi į STT pareigūnus, kad šie ištirtų perdirbėjų veiklą.
Lietuvoje per metus susidaro apie 50 tūkst. t elektronikos atliekų. Didžiąją jų dalį perdirba penkios licencijuotos įmonės „EMP recycling“, „Kuusakoski“, „Novitera“ „Žalvaris“ ir „Baltijos perdirbimas“.
________________________________________________________________________
Tyrimas
Elektronikos atliekomis taisyklingai atsikrato tik apie penktadalis (22 proc.) šalies gyventojų, rodo EEPA užsakymu atliktas visuomenės įpročių tyrimas.
Netinkamai seną buitinę techniką išmeta net 42 proc., o likę gyventojai linkę nebereikalingą elektroninę įrangą kaupti.
Remiantis tyrimo duomenimis, dažniausiai elektronikos atliekomis nelegaliai atsikratoma paliekant jas šalia buitinių atliekų konteinerių – taip elgęsi nurodė 16,6 proc. apklaustųjų. 9,1 proc. teigė nereikalingus elektronikos prietaisus tiesiog išmetantys su kitomis buitinėmis atliekomis, o 12,9 proc. – priduodantys į metalo laužo supirkimo aikšteles.

Nemaža dalis gyventojų dėl skirtingų priežasčių yra linkę išvis neatsikratyti jiems nebereikalingos tokios įrangos. Daugiausia, net 26 proc. respondentų, teigė niekada neišmetę senų buitinių prietaisų, 3,9 proc. nurodė neturintys galimybių jos išvežti, o 3 proc. pasilieka seną techniką atsarginėms dalims.