D.Korsakaitė: VST ir Rytų skirstomųjų tinklų sujungimas turėtų lemti mažesnes kainas

Naujoji Kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė sako, kad elektros skirstymo įmonių VST ir Rytų skirstomųjų tinklų sujungimas turėtų lemti mažesnes jų paslaugų kainas, o dujų sektoriaus funkcijų atskyrimas - skaidresnę rinką.

Kainų komisija, siekdama užtikrinti konkurenciją, turės įgyti naujų kompetencijų, sieks aktyviai ginti vartotojų interesus, interviu sakė Diana Korsakaitė.

Anot jos, svarbu įstatymiškai panaikinti įėjimo į rinką barjerus ir taip kovoti su monopolijomis.

Ką, Jūsų nuomone, reikėtų keisti komisijos darbe, kas dabar yra svarbiausia, kokie sektoriai turėtų sulaukti daugiausiai dėmesio?

Svarbiausia šiuo metu yra pasiruošti naujų direktyvų perkėlimui į teisės aktus, nes šitos dvi direktyvos padarys esminius pakeitimus rinkoje ir esminį pokytį reguliatoriaus darbe. Drastiškų pakeitimų nedarant šiuo metu, o koncentruojant jėgas ir sprendimus tų direktyvų įsigaliojimui, aš sakyčiau, kad tai yra didelis iššūkis, nes ir žmonėms reikės pasiruošti. Naujos teisinės nuostatos nustatys tikrai platesnes komisijos kompetencijos sritis ir nustatys žymiai įvairesnius instrumentus, kuriuos komisija galės naudoti savo sprendimuose. Jeigu šiandien mes labai grubiai turime kainų reguliavimą ir vartotojų skundus dėl kainų, tai su naujosiomis direktyvomis mes iš tikrųjų turėsime pradėti užsiimti konkurencijos diegimu, jos palaikymu ir suaktyvinimu, kad vartotojas iš tikrųjų turėtų iš ko rinktis. Šitoje vietoje ir komisijos darbuotojų kompetencijos turės būti patobulintos ir turės būti įgytos naujos kompetencijos, kad būtų susidorojama su ta konkurencinių iššūkių sritimi.

Ar reikia įstatymus, kuriais vadovaujantis Kainų komisija dirba, keisti, tobulinti, priimti naujų?

Reikėtų keisti daug ką, kad visas energetinis sektorius būtų skaidresnis, kad ten būtų galima įvesti daugiau konkurencijos, kad būtų nuimti barjerai įeiti į rinką ir kad vartotojams atsirastų didesnis pasirinkimas. Kaip reguliuotojas aš tikiu, kad konkurencija gali išspręsti didelę dalį problemų. Trumpalaike prasme matyčiau poreikį išsigryninti skirtingų institucijų atliekamas funkcijas šitame sektoriuje ir jo segmentuose, nes dabar mes turime situaciją, kai tas pačias kainas ar investicinius projektus dalį daro vienos institucijos, dalį - kitos institucijos. Galiausiai darosi nelabai aišku, kad yra tas, į kurį galima baksnoti pirštu, ir noras būtų, kad tos funkcijos būtų išgrynintos.

Ar įėjimo į rinką barjerai gali būti panaikinti įstatymais, ar šie barjerai yra natūralūs energetikos sektoriuje?

Gali būti. Vienareikšmiškai. Pirmas barjeras yra labiau susijęs su biurokratine našta, kaip, tarkime, licencijos. Sakysime, tai veiklai, kuri nereikalauja didelių investicijų į materialinę infrastruktūrą, - tiekimo, pavyzdžiui, veikla, ji yra licencijuojama, ir man atrodo, kad tai yra didelė biurokratinė našta tiems ūkio subjektams, kurie nori užsiimti šita veikla: surinkti tam tikrą kiekį dokumentų, tada jie turi sulaukti, kada ateis laikas ir komisija apsvarstys ir išduos tą licenciją. Tai galbūt galima pakeisti šitą sistemą į leidimų sistemą. Kitas klausimas, kad tas, kuris nori užsiimti veikla, nori gauti licenciją, jis jau turi turėti infrastruktūrą arba kitais teisėtais pagrindais ją valdyti, ir mes gauname tokį užburtą ratą, kad negausi licencijos, kol neturėsi infrastruktūros, o infrastruktūros turėti, kurti nėra labai daug paskatų, kol neturi garantijos, kad turėsi licenciją.

Kaip vertinate galimą Kainų komisijos ir Energetikos inspekcijos sujungimą?

Tai yra politinis sprendimas. Mes esame ne politinė organizacija. Jeigu politikai priims tokį sprendimą, tai kaip reguliatorius tokį sprendimą sveikinčiau, nes tai yra kompetencijų koncentracija. Antra, tai leis gauti sprendimus labiau subalansuotus ekonomine, teisine ir technologine prasme, trečia - būtų taupomos biudžeto lėšos, nes ypač per bendrąsias funkcijas yra resursų, kur taupyti.

Kokios, Jūsų manymu, bus elektros skirstymo įmonių VST ir Rytų skirstomųjų tinklų sujungimo pasekmės?

Kai mes šnekame apie tinklinį sektorių, apie tinklinę struktūrą, tai mes žinome, kad kuo tinklas turi daugiau vartotojų, tuo vienam vartotojui to tinklo paslauga yra pigesnė. Ar galės kainos koreguotis vien tik dėl sujungimo, tai parodys skaičiavimai. Galima tikėtis, kad bus kainų korekcijų, nes būtent tos bendrosios funkcijos yra tikimybė, kad pareikalaus mažiau sąnaudų negu kad dviem tinklams ar dviem struktūroms išlaikyti. Bet kol kas tai yra spėjimas ir lūkestis, o ar jis pasitvirtins, tikėkimės, kad taip.

Kaip vertinate būsimą dujų sektoriaus funkcijų atskyrimą? Ar atskyrus jas mažesnėms įmonėms nebus sunkiau gauti paskolų, kaip baiminasi "Lietuvos dujos"?

Tas funkcinis atskyrimas, kai vertės grandinė turi būti suskaidyta į atskirus juridinius vienetus, yra skiriamas tam, kad tiek reguliatorius, tiek paslaugų vartotojai, įskaitant industrinius, galėtų pasitikrinti, ar įmonė iš tikrųjų taiko nediskriminacines sąlygas visiems vartotojams. Jeigu mes kalbame apie funkcijų atskyrimą, įmonių suskaidymą į magistralinį segmentą, į skirstomąjį segmentą ir į tiekimo segmentą, tai iš tikrųjų nereiškia, kad įmonės turėtų turėti skirtingus savininkus. Savininkai gali būti tie patys, svaru, kad būtų atskiras juridinis vienetas. Jeigu kelių juridinių asmenų yra tas pats savininkas, tai kalbos, kad bus sunkiau gauti paskolą, yra kažin ar pagrįstos, nes visada yra galimybė kartu imti paskolą.

Privalumas yra didesnis skaidrumas, praktiškai prie nulio priartėja galimybės kryžmiškai subsidijuoti skirtingas paslaugas - tai yra į nekonkurencinės dalies kaštus įtraukti konkurencinės dalies kaštus. Kiekvieno tinklo vertės grandinėje yra segmentai, kurie gali būti teikiami konkurenciniu pagrindu ir jeigu yra konkurencija, yra natūralus spaudimas efektyvinti veiklą ir tas paslaugas teikti mažiausiais kaštais. Tarkim, įmonė, kuri patiria kaštus, bet turi ne vieną segmentą, konkurencinėje rinkoje veikiantį, ir kitą segmentą, veikiantį ne konkurencinėje rinkoje. Jeigu tai yra vienas subjektas, jis gali permesti kaštus, taikyti mažesnes kainas, kainų spaudimą ir konkurentą pašalinti natūraliais būdais. Tas funkcinis atskyrimas leidžia to išvengti.

Kaip ir kodėl reikėtų reguliuoti elektros biržą?

Šiuo metu vyksta taisyklių ruošimas, kaip tas reguliavimas procedūriškai turėtų vykti, kokia informacija ir kokiu periodiškumu turi būti tiekiama komisijai, kaip mes spręstume ginčus, jeigu jie iškiltų dėl veiklos biržoje, ir matyt netrukus šios taisyklės bus parodytos viešai konsultacijai.

Generalinis reguliavimo tikslas būtų, kad kaina nusistatytų skaidriai ir kad pasitikėjimas Lietuvos birža nekristų, o tik augtų. Jeigu atsirastų tokių tiekėjų, kurie užimtų ženklią rinkos dalį, tuomet tokiems tiekėjams tektų reguliuoti kainas jau tiesioginiais, intervenciniais metodais.

Ar Kainų komisija, Jūsų nuomone, pakankamai atstovauja vartotojų interesams?

Mes per metus gauname maždaug 400 vartotojų laiškų. Dalis laiškų yra tiesiog paklausimai, dalis yra skundai, kurie yra nagrinėjami, dalis laiškų yra tiesiog bendras nepasitikėjimas arba bendras pareiškimas, kad kainos yra didelės. Tai yra pasitikėjimo paslaugų tiekėjais klausimas. Kaip reguliatorius, visą savo karjerą šioje srityje dirbantis žmogus, aš galiu pasakyti, kad taip - vartotojai yra silpnesnioji pusė, vartotojų interesai turi būti ginami ir reguliatorius turi būti pirmas šaltinis, kuris atkreiptų dėmesį į vartotojo teisėtą interesą ir lūkestį. Mes turime tokią praktiką daryti, susitikti su asocijuotomis vartotojų struktūromis ir apsitarti, kas yra aktualiausia tuo metu, kaip tai galėtų būti sprendžiama. Kita vertus, turime skiltis vartotojams ir tos skiltys tikrai bus pildomos ir aktualinamos jiems svarbiais klausimai. Mes galime galvoti apie tai, kad vartotojams išskirti kažkokį skyrelį mūsų tinklalapyje, kad jie galėtų dalintis savo patirtimi, kaip jie sprendžia klausimus, kaip jie paprastomis priemonėmis efektyvina vartojimą. Tai šitas darbas tikrai aktyvinamas komisijoje ir bus aktyvinamas toliau.

Ar Kainų komisija bandys sumažinti šilumos kainas, kaip tai būtų galima padaryti?

Tai yra politinis signalas, ir šitą politinį signalą davė tiek energetikos ministras, tiek ir pati jos ekscelencija prezidentė. Dabar, kai mes žiūrime į šilumos paslaugų kainas, mes iš pradžių turime pasižiūrėti, iš ko tos kainos susideda - tai yra įmonės kontroliuojama dalis ir nekontroliuojama dalis, tai yra kuras. Mes galime šnekėti toliau, ką mes darome su tomis didelėmis struktūrinėmis dalimis. Jei pasižiūrėsime kuro struktūrinę dalį kainoje, tai matysime, kad tose įmonėse, kurios naudoja iškastinį kurą, ta dalis yra ženkliai didesnė už tas įmones, kurios naudoja biokurą ir kurios galutiniam vartojimui gali pateikti apie 30 procentų mažesnę kainą.

Jeigu mes žiūrėsime tą kainos dalį, kurią gali kontroliuoti pati įmonė, tai mes susidursime maždaug su 7-8 centais, kuriems komisija gali nustatyti tam tikras ribas ir gali paveikti. Šitą darbą komisija atlieka ir netgi buvo skelbti duomenys, kad augant infliacijai, augant darbo užmokesčiui ir kitiems parametrams, kurie turi įtakos kainai, ta kaina lieka iš esmės stabili.

Teko stebėti, kaip žmonės labai atidžiai vertina, kiek galima turėti išlaidų ar sąnaudų konkretiems tikslams: darbo užmokesčiui, kiek žmonių yra reikia tokiai įmonei, kiek reikia išlaidų ir tam pačiam vartotojų formavimui ir kitiems dalykams, ir labai paprastai žmonės, pasakę, kad šitas parametras neatitinka vidurkio, tiesiog koreguoja šitas dalis, ir tas darbas bus atliekamas ir toliau.

Jei pasižiūrėtume, ar yra galimybių iš esmės pasižiūrėti į tą kainą, tai tol, kol mes kaip valstybė gyvensim su istorinių sąnaudų metodais, kurie galioja šiandien - tai yra, kad galutinėje kainoje yra padengiamos tos sąnaudos, kurias įmonė patyrė šiais metais, praėjusiais metais ir patyrė per 10 metų, per nusidėvėjimą ženklesnės įtakos tikėtis sunku. Mes visada turėsime diskusiją vieno-dviejų centų ribose, kas yra svarbu, bet nedaro ypač apčiuopiamos įtakos. Skirtingas priėjimas būtų perėjimas prie kaštų modeliavimo sistemos, kurias mes turime gretutiniuose sektoriuose ir kurie duoda žymų rezultatą galutinei kainai, bet mes visada turime žinoti, kad spausdami kainą turime išlaikyti saugumą ir patikimumą sistemos. Tai čia yra toks balansas.

Jeigu pasižiūrėsime į vartojimo dalį, ir ji yra didelė, ir tos sąskaitos, kurias sudaro ne tik centai už kilovatvalandę, bet ir sunaudotų kilovatvalandžių skaičius tai šilumai pagaminti, tai mes turėtume pažiūrėti, kaip būtų galima sumažinti suvartotų kilovatvalandžių skaičių. Čia įsijungia skatinamieji mechanizmai imti namų ūkį į savo rankas tiems gyventojams, kurie ten gyvena, ir mes turime labai daug gražių pavyzdžių, kur stiprios bendrijos susitvarko, ir tas suvartojimas yra nedidelis, netektys yra nedidelės ir yra nedidelės sąskaitos. Tradicinės priemonės yra renovavimas, langų keitimai, durų keitimai - jos yra žinomos, bet galima kalbėti apie tai, kad yra ir paprastesnių priemonių. Pavyzdžiui, visada laikyti uždarytas lauko duris arba rūsio langus. Iš šiek tiek sudėtingesnių priemonių, būtų galima pareikalauti atsakomybės iš tų asmenų, kurie vykdo vidinę namo priežiūrą, kad jeigu lauke yra pliusinė temperatūra, sumažinti šildymą, kad daugiau naktiniame režime dirbtų ar mažiau dirbtų, kaip pačiam namui yra naudingiau. Čia yra priemonės, kurios gali duoti didelį efektą, tačiau kurioms yra reikalingas žmonių suvokimas ir indėlis.

Kaip artimiausioje ateityje vartotojams galėtų kisti dujų kainos?

Dujų kainos keičiamos du kartus per metus, tai mes dabar artimiausią keitimą galėtume prognozuoti liepos mėnesį. Kiek ženklus bus tas keitimas ir į kurią pusę, tai priklausys nuo kelių parametrų - visų pirma nuo dolerio kurso, antra, nuo naftos kainų, nuo mazuto kainų ir taip toliau. Taip formuosis ta importo kaina, o ta kainos dalis, kuriai tiesiogiai gali daryti įtaką operatorius ir reguliatorius, tai ji yra pastovi.

Kaip jūs pritaikote savo teorines vadybos žinias dabartiniame darbe, ar reikėtų kaip nors keisti komisijos darbo vadybą?

Pati Kainų komisija kaip subjektas yra organizacija su savo kultūra ir tą kultūrą su nauju vadovu galima šiek tiek koreguoti, bet tai yra ne tas dalykas, kuris yra keičiamas per savaitę ar per mėnesį. Ar tai yra senas organizacinis vienetas, ar naujas, tai vis tiek tie organizaciniai įgūdžiai yra reikalingi, nes dirbi ne su popieriais, dirbi su žmonėmis, svarbu, kad žmonės suprastų bendrus siekius. Aš manau, kad ir kaip kiekvienoje valstybės tarnybos įstaigoje, šita įstaiga taip pat yra ne išimtis. Reikėtų stipresnės bendrosios orientacijos į tikslą, į rezultatą, kad būtų išlaikomi procesiniai reikalavimai, bet kad rezultatas visos organizacijos veiklos būtų kokybiškas, o ne vien tik laiku atsakytas raštas. Bet čia ne konkrečiai ir ne tik komisijai, bet visam viešajam sektoriui tinkantys dalykai.

Ar Kainų komisija yra pakankamai nepriklausoma nuo valdžios, ar jai reikėtų daugiau nepriklausomybės? Koks Jūsų požiūris?

Kainų komisija yra atskaitinga Seimui, komisijos narius prezidento teikimo skiria Seimas ir atleisti gali remdamasis aiškių sąlygų pagrindais. Šitie dalykai formaliai užtikrina nepriklausomybę ir iš patirties būtų galima pasakyti, kad tos institucijos, kurios yra atskaitingos Seimui, jos formaliai turi didžiausią nepriklausomybės laipsnį. Bet mes turime suvokti, kad negyvename kosmose nei vakuume ir kad viskas yra tarpusavyje susiję. Aš manyčiau, kad su visomis, tiek vykdomosios, tiek leidžiamosios valdžios institucijomis turi būti dialogas, turi būti bendras darbas, nes reguliatorius, būdamas nepriklausomas savo sprendimuose, taip pat turi būti ir atsakingas.


Šiame straipsnyje: Korsakaitė

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių