D.Grybauskaitė: Vyriausybė - mažųjų koalicijos partnerių įkaitė

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė netrukus pradės trečiuosius savo kadencijos metus.

LTV laidoje „Teisė žinoti“ kalbėdama apie besibaigiančius antruosius, šalies vadovė sako, kad Vyriausybė yra tapusi vienos iš koalicijos partnerių įkaite, kad Lietuvai būtina turėti atominę energetiką ir kad jos vykdoma užsienio politika nėra pirmtako vykdytos politikos kritika.

- Kalbamės Jūsų priesaikos tapus Prezidente antrųjų metinių išvakarėse. Kokie buvo tie dveji metai? Ar galite palyginti pirmuosius su antraisiais, jei jie buvo skirtingi?

Manau, kad šiek tiek buvo skirtingi. Pirmieji visada yra pirmieji, ir buvo mėginimas sukurti ir padėti pagrindus savo ateities darbui. Teko keisti kai kurių institucijų vadovus, taigi daug tokio paruošiamojo darbo, be to, pirminis principas buvo toks – mėginti padėti Vyriausybei dirbti.

Antrieji metai buvo gerokai kitokie. Jau mėginau pasinaudoti pirmųjų metų pagrindu ir daugiau teisinių iniciatyvų buvo teikiama. Palyginti su pirmaisiais metais, antraisiais iš Prezidentūros išėjo dvigubai daugiau teisinių iniciatyvų, ypač kovoje su korupcija, su finansiniais nusikaltimais ir teisėsaugos srityje.

- Puiki proga pakalbėti apie Lietuvos Vyriausybės kompetenciją, nes jau užsiminėte apie ją. Pradėdama kadenciją apie tuometę Vyriausybę sakėte, kad jeigu jie ir nėra patys geriausi ministrai, tai bent jau ne vagys. Keletas jų per tą laiką pasikeitė. Ar dabar Vyriausybės darbo kokybė Jus visiškai tenkina, lyginant su anuomet?

- Galvočiau, kad niekada jokia Vyriausybė negalės visiškai tenkinti, nes lūkesčiai didžiuliai, užduočių ir iššūkių labai daug. Ir šiai Vyriausybei taip pat kiekvienais metais yra vis naujų iššūkių ir labai daug namų darbų. Ši Vyriausybė turi ir stipriąsias savo puses, ir aišku, silpnąsias.

Taigi kalbėti, kad tenkina, negalėčiau. Sakyčiau, kad turi vizijų, turi minčių, bet ne visada sugeba savo vizijas įgyvendinti. Silpniausiomis sritimis laikyčiau vis dėlto aplinkosaugos sritį, kur Vyriausybę didele dalimi įvardinčiau kaip tapusią įkaite vienos iš savo koalicijos partnerių.

- Kaip čia būtų galima paaiškinti tą fenomeną, kad aplinkos ministras sulaukia kritikos strėlių iš visų pusių, nepaisant to, jis išlieka poste?

- Manau, kad ne tik kritika, bet greičiausiai Lietuvai reikės ir mokėti už savo europinių įsipareigojimų nevykdymą. Bet kaip minėjau, ši Vyriausybė yra labai koalicinė, Seimas – labai koalicinis, nėra labai ryškios daugumos ir iš principo tokiose situacijose Vyriausybės patenka į partnerių įtaką, net nedidelių partnerių įtaką, ir kartais tampa jų įkaitėmis. Matyt, čia yra būtent toks atvejis.

- Prisiekdama Jūs sakėte, kad pažadą būti lygiai teisinga visiems suprantate ir kaip teisingus santykius tarp valdžių – Prezidento, Seimo ir Vyriausybės. Kokie yra tie santykiai ir vėlgi kaip jie kito per tuos dvejus metus?

- Iš tiesų, teko ir man mokytis, ir turbūt politikams mokytis dirbti su manimi, nes Prezidento institucijai būtina turėti labai gerus santykius ir supratimą tarp visų valdžios taškų. Ypač su Seimu, nes įstatyminiai pasiūlymai ir pačių įstatymų paruošimo procesas prasideda įvairiose vietose, koncentruojasi Vyriausybėje, Seime ir Prezidentūroje. Taigi su Seimu teko sunkiai dirbti, kartais procesai buvo ilgi, bet bendra kalba visada galų gale buvo randama.

Su Vyriausybe taip pat, nors ne visada ir Vyriausybei galbūt patikdavo mano aktyvumas vienoje ar kitose srityje. Kai matydavau nišą, kad ji neužpildoma arba užpildoma blogai, tekdavo įsikišti ir prisiimti didesnę atsakomybę nei galbūt norėjau tą daryti.

Manau, kad dveji metai buvo gana konstruktyvūs, nors ir sunkūs, ne tokie greiti, bet dirbti buvo galima su visomisvaldžios struktūromis ir, manau, kad rezultatyviai.

 

- Šių metų pranešime Jūs sakėte: „Kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupuotės užsakytas korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija, asmeniškai aiškinsiuos, kurioje teisėkūros grandyje atsirodo tokių įtarimų keliančios nuostatos“, ir taip pat sakėte, kad to reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais ir, baisiausia, žmonių pasitikėjimu valstybe. Kas paskatino pasakyti tuos žodžius, ar kokie nors konkretūs įstatymai, ar tiesiog tam tikros tendencijos?

- Ir tendencijos, ir konkretūs įstatymai. Tendencijos – apie kurias gaudavau informaciją iš įvairių žinybų, kur įvykdavo vienoks ar kitoks lobistinis pasiūlymas, kur vienas ar kitas politikas mėgino tiesiogiai atstovauti vienos ar kitos grupės interesams. Na, ir paskui netikėtai, paskutinėje priėmimo stadijoje atsiradę įvairūs įstatymai arba jų pataisos. Ir čia vėl tenka įvardinti būtent aplinkosauginę sritį, kuri labiausiai tokius pavyzdžius mums ir demonstravo per paskutiniuosius metus.

-Jūs iki šiol kritikuodavote atskirus ministrus, bet Ministrui Pirmininkui kritikos dažniausiai pavykdavo išvengti, netgi tada, kai jis ištikimai gynė Jūsų griežtai kritikuotą ūkio ministrą Dainių Kreivį. Bet prieš keletą dienų žurnalui „IQ“ sakėte, kad A. Kubiliaus Vyriausybė moka efektyviai griauti, bet ne statyti. Ar tai tinka tik energetikos sektoriui, apie kurį konkrečiai tuo atveju kalbėdama taip atsiliepėte, ar apskritai apie Vyriausybės kūrybines galias?

- Kūrybinės galios, kaip minėjau, yra, bet jos įgyvendinimas iš tiesų stringa daugelyje sričių. O konkrečiai energetikos srityje pasigendu tempo ir rezultatų, būtent todėl, kad, pavyzdžiui, apie suskystintų dujų terminalą jau kalbame 3 metus, o kastuvas dar neįkastas.

Taigi tą ir turiu mintyje: Vyriausybei – treji metai, o apčiuopiamų rezultatų dar tikrai nėra. Daug projektų, daug tarpinių procesų, viskas procesuose, bet iš tiesų vėluojama ir tą aiškiai įvardiju kaip vieną iš silpnesnių Vyriausybės veiklos sričių.

- Energetikos ministras, dažnai žiniasklaidoje kritikuojamas už neefektyvią ministerijos veiklą, teigia, kad Visagino atominės elektrinės projektas juda labai sėkmingai ir sako turįs labai daug vilčių, kad „Westinghouse“ arba „Hitachi“ taps strateginiais investuotojais į projektą, kurio ir sąmatinė vertė kol kas nėra labai žinoma.

Jūs esate prieštaringai vertinusi naujos atominės reikalingumą, kokia Jūsų nuomonė dėl naujos AE dabar po Fukušimos avarijos. Ar Lietuvai reikia atominės elektrinės, ir ar ji gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę ir tuo pačiu konkurencingą elektros kainą?

- Apie atominę energetiką po Fukušimos – turime sustoti, pagalvoti ir vis dėlto apsispręsti, ar Lietuva toliau išlieka atominės energetikos valstybe, ar ne.

Dabartinis pasaulis ir Fukušimos istorija parodė tik vieną ir pagrindinį dalyką – kad artimiausiu metu energetine prasme pasaulis neturi pasirinkimo. Atominė energetika išlieka kaip būtinybė. Bet jos saugumo kokybė ir saugumo standartai turi būti gerokai peržiūrėti ir geriau kontroliuojami bei skaidriau rodomi visam pasauliui.

Tai tokias pamokas pasiūlėme ir Europai išmokti, ir sau, ir kaimynams. Džiaugiuosi, kad ES priėmė būtent Lietuvos, mano pasiūlymą – kreipiausi laišku į ES vadovybę – kad būtų „stress“ testai vykdomi ir ES, ir kaimynių atominėse.

Dėl pačios Lietuvos ir projekto. Atominė energetika gali užtikrinti dalinę energetinę nepriklausomybę ir, turint galvoje visišką mūsų priklausomybę nuo Rytų, kad mokame už elektros ir energetinius resursus daug brangiau negu tarptautinės rinkos kainos, vienintelė išeitis Lietuvai sustiprinti savo bent jau santykinę energetinę nepriklausomybę – t.y., ir suskystintų dujų terminalas, ir atominė energetika.

Kol turime kaimynus, kurie energetiką naudoja kaip politinio spaudimo įrankį, tol Lietuvai būtina turėti kuo daugiau nepriklausomumą garantuojančių energetinių šaltinių. Todėl palaikysiu tokią elektrinę, bet labai įdėmiai žiūrėsiu konkretų pasiūlymą, konkrečias kainas.

Bet kokiu atveju artimiausiu 30 m. laikotarpiu pasaulyje atominė energetika bus pigesnė negu, pavyzdžiui, vėjo arba kitos alternatyviosios energetikos rūšys. Taigi, manau, kad mūsų kaimynystė mums diktuoja dalinai ir mūsų energetinį balansą, taip pat ir būtiną turėti atominę energetiką.

- O dėl „Westinghouse“ arba „Hitachi“ ketinimų?

Norėčiau turėti konkrečius pasiūlymus ant stalo, palyginimus ir tik tada vertinti. Pasiūlymai yra, jie kol kas konfidencialūs ir apie juos kalbėti dar anksti, kol neprasidėjo galutinės derybos su potencialiu investuotoju.

Bet tai, kad jie yra, – gerai, tai, kad interesai yra dviejų valstybių – JAV ir Japonijos, – taip pat gerai. Tai aukščiausios pasaulinės technologijos ir darbų vykdymo kokybė, kurią garantuotų, pavyzdžiui, Japonijos buvimas šalia.

- Grįžkime dar prie Vyriausybės veiklos. Kaip valdomos valstybės kontroliuojamos įmonės, Jūsų požiūriu? Nes trejus metus dirbanti Vyriausybė, toks įspūdis, kartais nebūtinai tiksliai žino, kokia yra tų įmonių apyvarta, jau nekalbant apie išlaidas ir pelnus. Ar tai yra normalu?

- Iš tiesų labai blogai, ir taip blogai ne tik šiai Vyriausybei. Turbūt turėtume kritiškai vertinti visas [Vyriausybes], kurios naudojo valstybines įmones kitiems interesams, gal net savo partijų interesų finansavimui, bet ne valstybės biudžetui ir visų mūsų piliečių interesui.

Teorinis mėginimas įdiegti „Visuomį“ kaip Švedijos ir Skandinavijos modelį buvo, bet jis buvo pradėtas labai nesėkmingai, labai ne laiku ir labai nemokšiškai, todėl praktiškai ir žlugo net neprasidėjęs.

Labai gaila, nes idėjos geros, skandinavai susitvarkė ir valstybinės arba viešosios įmonės duoda naudą. Pas mus, deja, didele dalimi duoda naudą sau arba partiniams interesams.

- Tapusi Prezidente Jūs žadėjote pokyčius užsienio politikoje. Kaip Jūs apibūdintumėte šiandien, kokia yra Lietuvos užsienio politikos strategija, nes pagal Konstituciją Jūs esate pagrindinė jos formuotoja?

Tikslas buvo ne pakeisti, o subalansuoti. Turėjome vieno vektoriaus užsienio politiką – arba JAV, arba nieko. Šiandien, labai tikiuosi, kad mėginu pasukti į daugiavektorinę užsienio politiką, kad būtų keli vektoriai: ir JAV, be abejo, kaip mūsų saugumo garantas, ir Europa atsirastų mūsų žemėlapyje, ir ypač jos šiaurinė dalis, kaip mūsų prioritetas, taip pat mūsų kaimynai. Mėginu taip balansuoti, bet ir tam reikia laiko, ir tokie pokyčiai negali būti greiti.

Čia norėčiau paminėti dar vieną dalyką. Tai nėra ankstesnės užsienio politikos kritika. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu Lietuva patenka į kitokią geopolitinę situaciją ir dabar mėginu, kad Lietuva savo užsienio politiką pritaikytų prie naujų geopolitinių poslinkių. Ir tai yra mano pagrindinis tikslas – kad Lietuva pasinaudotų tuo, kas vyksta aplink ir būtent savo interesams ir netarnautų jokių kitų valstybių įrankiu sprendžiant kitų valstybių interesus.

Taigi kiekvienu istoriniu laikotarpiu turės būti ir kitokia mūsų užsienio politika – kas ir vyksta.


Šiame straipsnyje: ŠriūbėnasKazlauskas

NAUJAUSI KOMENTARAI

stop AE

stop AE portretas
lietuvai nereikia uzdelsto veikimo bombos.AE lietuviu genocidas.laiko ir gamtos bei zmogaus faktorius - ir mes dvesim kaip muses

....

.... portretas
Aha, žinoma, svarbiausia, kad prie lietuvos sienų būtų...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių