Darbo užmokesčio ir infliacijos grumtynės - kuris kurį?

Statistikos departamento duomenimis, antrąjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) išaugo 2,5 proc., teigiama SEB banko pranešime pranešime spaudai.

Liepos mėnesį pagal suderintą vartotojų kainų indeksą apskaičiuota vidutinė metinė infliacija sudarė 3,4 proc.

Taigi darbo užmokestis stengėsi neatsilikti nuo vartotojų kainų, nors tai nebuvo taip paprasta – pastarąjį pusmetį buvo apstu priežasčių brangti maisto produktams, energijos ištekliams ir pan.

Panašūs atlyginimų ir kainų augimo tempai bylotų apie pastovų gyvenimo lygį tik tada, jei visų gyventojų pajamos didėtų tokiu pačiu mastu kaip ir infliacija. Deja, reali situacija buvo visiškai kitokia. Absoliučios darbuotojų daugumos atlyginimai liko nepakitę, tuo tarpu saikingą vidutinio rodiklio padidėjimą garantavo dosnesnė kai kurių į eksportą orientuotų ar inovatyvių įmonių darbo užmokesčio politika. Jau dabar yra ne tik atskirų bendrovių, bet ir ištisų šakų, kuriose vidutinis darbo užmokestis ūgtelėjo dviženkliu skaičiumi (pvz., informacija ir ryšiai).

Be to, maisto produktų, degalų, kitų energijos išteklių kainų augimui lenkiant bendrąjį vartotojų kainų indeksą, infliacija ne visus „kandžioja“ vienodai. Kad ir kaip socialiniu požiūriu tai būtų neteisinga, labiausiai nukenčia skurdžiausiai gyvenančios visuomenės grupės, kurių vartojimo krepšelyje minėtosios prekės sudaro keleriopai didesnę dalį nei pasiturinčių namų ūkių krepšelyje.

Taigi kalbėti apie visuotinį pajamų indeksavimą infliacijos dydžiu būtų visiškas nesusipratimas. Atsižvelgiant į besiniaukiantį tarptautinį ekonomikos klimatą ir blogėjančius šalies eksportuotojų ir pramonininkų lūkesčius, to neverta tikėtis ir ateityje. Verslininkai kels atlyginimus selektyviai, pirmiausia tiems darbuotojams, kurie yra gyvybiškai reikalingi įmonei ir gali būti nugvelbti konkurentų arba emigruoti. Ne tokia džiaugsminga padėtis tų darbuotojų kategorijų, kurioms nebūtini specialūs įgūdžiai ar patirtis ir kurioms įmanoma rasti pamainą darbo rinkoje.

Biudžetinio sektoriaus darbuotojų algų didėjimas pažabotas 2011 m.  valstybės ir savivaldybių biudžeto įstatymu. Tiesa, apribojimai pirmiausiai taikomi bazinei atlyginimo daliai, tuo tarpu priedų ir premijų mokėjimas nėra „įšaldytas“.

Prasidėjus šildymo sezonui, infliacijos pasekmių kompensavimo klausimas vėl taps itin aktualus. Ekonomistai vartoja specialių terminą – „užsienio prekybos sąlygos“ (angl. „terms of trade“), kuris apibrėžia racionalias pajamų didinimo ribas. Jei šalis patiria užsienio prekybos sąlygų blogėjimą, pavyzdžiui, brangiau mokėdama už įvežamą naftą ar gamtines dujas, siekis indeksuoti dėl to įsiplieskusią infliaciją lemia tik jos nuolatinį atsinaujinimą. Liūdna pripažinti, tačiau mokant didesnes  sąskaitas už gamtines dujas yra daugiau galimybių, kad išaugs Gazprom darbuotojo ar Rusijos biudžetinio sektoriaus tarnautojo nei Lietuvos gyventojo atlyginimas.

Gamtiniais ištekliais negalinčioje pasigirti šalyje pagrindinis darbo užmokesčio didėjimo šaltinis yra verslo efektyvumas ir lankstumas, gebėjimas praradus vieną rinkos nišą čia pat atrasti porą naujų. Mes nekeičiame SEB banko anksčiau skelbtos 2011 m. vidutinio darbo užmokesčio prognozės – padidėjimo 5,5 proc.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių