Darbo paieškos: nuo nerimo iki depresijos

Kai 2008 m. rugpjūtį Mike‘as Canningtonas neteko motociklų grandinių verslo rinkodaros direktoriaus vietos, manė, kad per kelias savaites ras naują darbą. 16 metų jis dirbo rinkodaros srityje ir yra vadovavęs vietos prekybos rūmams.

Tačiau lapkritį buvo atleista jo žmona Stacey, o sausį Mike‘as vis dar neturėjo darbo. „Buvau išsigandęs, – sako 51-erių Canningtonas. – Supratau, kad rasti darbą bus sudėtinga.“

Dar visai neseniai gynėsi nuo blogų minčių, kad darbo nebegaus niekada. „Sėdi ir galvoji, kas dabar bus, – sako tvirtas, malonios išvaizdos buvęs televizijos sporto komentatorius. –  Šviesos tunelio gale nesimato“.

Canningtonas yra vienas iš tūkstančių Fort Majerse ir milijonų visoje šalyje šios skausmingos recesijos laikotarpiu nerandančių darbo pusmetį ar ilgiau. Visoje šalyje ilgalaikių bedarbių skaičius rugsėjį pasiekė rekordą – 5,4 milijono, arba 35,6 proc. visų bedarbių.

Dėl Pietvakarių Floridos nekilnojamojo turto ir statybos įmonių bankrotų Fort Majersas su nedarbo problema susidūrė itin skaudžiai. Užsitęsęs nedarbas stabdo vietos verslą, didina socialinių tarnybų krūvį.

„Taip yra visur“, – sako darbo paieškos pagalbos grupės vadovas Warrenas Schirado.
Visose Jungtinėse Valstijose augančios ilgalaikių bedarbių gretos net atsigavus ekonomikai gali turėti rimtų padarinių, – teigia Cary Leahey, dirbanti Niujorke įsikūrusioje tyrimų įmonėje „Decision Economics“.

Daugelis nedirbančių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, darbo jau nebegaus arba turės sutikti dirbti už mažesnį atlyginimą ar mažiau kvalifikuotus darbus. Taigi, ilgesnį laiką nedirbant mažėja tikimybė rasti darbą. Dingsta įgūdžiai, prastėja gyvenimo aprašymas.
Nedarbas Fort Majerso apylinkėse, kuriose gyvena apie 623 tūkst. 725 žmonės, rugpjūtį siekė 13,5 proc.

Darbo departamento duomenimis, birželį vidutiniškai 30 proc. Floridos bedarbių neturėjo darbo mažiausiai šešis mėnesius, o mažiausiai metus nedirbo 16 proc. – tai didžiausi rodikliai šalyje. Nors tikslių duomenų nėra, teigiama, kad ilgalaikio nedarbo rodikliai Fort Majerse dar prastesni.

„Šio Golfo pakrantėje įsikūrusio turizmo centro išpopuliarėjimą dešimtmečio viduryje paskatino prognozės, kad regioną užplūs į pensiją išėję po Antrojo pasaulinio karo gimusios kartos žmonės. Suklestėjo statybos. Dėl spekuliantų užkeltų kainų namų vertė nuo 2004 iki 2005 metų padidėjo beveik dvigubai“, – sako vietos nekilnojamojo turto agentas Denny Grimes.

„Sprogus kainų burbului regionas išgyvena sunkius laikus, nes prekybos nekilnojamuoju turtu ir statybų nuosmukis paveikė kitas pramonės šakas. Daugybė panaikintų darbo vietų statybų sektoriuje nebus atkurta daug metų“, – teigia valstybinės darbo jėgos agentūros ekonomistė Rebecca Rust. – Tai, kaip ir darbo vietų naikinimas Detroito automobilių gamyklose ir Niujorko finansų įstaigose, dar labiau aštrina ilgalaikio nedarbo problemą.“

„Problema išlieka visos šalies mastu, nes darbdaviai nenori samdyti darbuotojų, neturėdami svarių įrodymų, kad ekonomikos nuosmukis baigėsi. Be to, daugelis ilgą laiką nedirbančių žmonių, nenorėdami nuostolingai parduoti savo namų, nesiryžta ieškoti darbo kitoje vietoje, – sako Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Lawrence Katzas. –  Ši dilema Fort Majerse dar aktualesnė: namų vertė, 2006 metais pasiekusi kainų viršūnę, čia nukrito perpus.“

„Mes nebeturime pinigų“

Tai matyti šio išsidriekusio miesto palmių eilėmis apsodintose gatvėse.
JAV greitkelyje Nr. 41, pagrindiniame komercijos kelyje, daugybė prekybos centrų tuščiomis virtinomis. Autobusų stotelėje reklamuojamos ekskursijos, kviečiančios apžiūrėti namus, kurių savininkai prarado jų nuosavybės teises. Miesto centre ant upės kranto stūksančio prabangaus 420 butų „Oasis“ komplekso dangoraižiai dvyniai praėjus metams po atidarymo beveik ištuštėjo. Viename pastate užimtas tik viena butas.

Canningtonas prasitarė, kad šešiaženkles pajamas užtikrinančio darbo rinkodaros srityje praradimas buvo smūgis jo savigarbai. Tačiau optimistu save vadinantis vyras susikūrė planą: rytais ieškodamas darbo skambindavo, siųsdavo el. laiškus ir gyvenimo aprašymus, o po pietų atlikdavo namų ruošos ir kitus darbus. Dažnai vykdavo į susitikimus dėl darbo.

Įvyko maždaug 15 pokalbių dėl darbo, Canningtonas teigia, kad daugelis darbdavių ieško mokslinį laipsnį turinčių kandidatų, nors pats mano, kad jo sukaupta patirtis ir ryšiai yra gerokai vertingesni.

Vyrui netekus darbo Canningtonų šeima gyveno iš jo išeitinės pašalpos ir 60 000 JAV dolerių Stacey metinio atlyginimo. Tačiau, kai lapkritį Stacey neteko verslo plėtros direktorės vietos dviejuose prekybos centruose, pora pradėjo naudoti lėšas iš 100 000 dolerių santaupų ir pensijos kaupimo sąskaitų, sutarę neliesti atskiro 150 000 dolerių pensijos kaupimo fondo. Kovą Mike‘as gavo ne visos darbo dienos kuro priedų pardavėjo darbą, tačiau birželį jo neteko, o Stacey neseniai įsidarbino pardavėja prekybos rūmuose, gaudama tik komisinius.

100 000 jau išseko. Mike‘as, dabar gaunantis 275 dolerių bedarbio pašalpą, nuo liepos nebemoka 3 500 dolerių įnašų už geltoną tinkuotą užmiesčio namą. Šiokiadienio rytą, vilkėdamas žalius teniso marškinėlius ir juodus šortus, jis sėdėjo svetainėje langais į dengtą baseiną.

„Manai, kad tau viskas klostosi gerai ir vieną dieną nustembi: o, Dieve, mes nebeturime pinigų“, – sako jis.

Vien tik nuostoliai

Jie nustatė termostatą ties 26 °C ir neišjungia ant lubų kabančių ventiliatorių. Neseniai ų šeima padavė skelbimą parduoti savo trijų miegamųjų 230 kvadratinių metrų namą. 2007 metais rekonstrukcijai išleidę apie 200 000 dolerių, jie mano, kad praras mažiausiai 100 000 dolerių. Kasmetinės šeimos atostogos liko tik atsiminimai, o savo dukrai Sarah anos  – kelionės į bet kurią pasaulio šalį.

Iš pradžių Canningtonas darbo ieškojo tik Fort Majerse. Sausį išplėtė paieškas iki visos Floridos. Liepą pora be didelio noro apsisprendė dėl darbo persikelti bet kur. Ieškodamas darbo jis tapo nebe toks išrankus.

„Ko gero, teks eiti į „Gap“ arba „Sports Authority“ ir bandyti gauti darbą už 10 dolerių valandinį atlyginimą, nes mūsų santaupos jau beveik išseko“, – kalba vyras. „Tai žemina. Tai ne ta vieta, kurioje aš planavau atsidurti tokiame amžiuje“.

Canningtonas nerimauja ir dėl nuolat prastėjančios reputacijos bendruomenėje.
„Buvau iniciatyvus ir aktyvus, gerbiamas žmogus, o kuo ilgiau esu bedarbis, tuo mažiau svarbus tampu kitų akyse“, – sako Canningtonas, 15 metų dirbęs prekybos rūmų taryboje.

43 metų Fort Majerso gyventojas Davidas Bogertas, netekęs pardavėjo darbo 2006 metų pabaigoje, nerimauja dėl savo sumažėjusių pajamų. Praradęs darbą „Jandy Pool Products“, kuris užtikrindavo 90 000 JAV dolerių metinį atlyginimą gimtajame Dalase, netrukus buvęs bulių išjodinėtojas nustojo naudotis drabužių džiovykle ir indų plovykle, o duše prausiasi tik šaltu vandeniu.

Neseniai jis atsikratė savo 160 kvadratinių metrų namo uždaroje golfo aikštyno bendruomenėje, pardavęs jį už mažiau nei pusę kainos (pirkdamas mokėjo 375 000 JAV dolerių). Baldus, automobilio ir kompiuterio dalis bei kitus daiktus pardavė „eBay“ aukcione. Pernai dėl prastesnio kreditingumo įvertinimo kredito kortelės kompanija sumažino jo kredito limitą, o sužinojusi, kad vyras bedarbis, anuliavo sąskaitą.

Liepą išseko turėtos maždaug 20 000 dolerių santaupos ir baigėsi bedarbio pašalpa.
Dabar Bogertas gyvena draugo name, nedideliame, tvarkingame kambaryje. Jis ieško darbo naršydamas internete.

„Nedarbas slegia, – kalba Bogertas ir priduria, kad norėdamas sumažinti stresą kas savaitę nubėga apie 65 kilometrus, o neseniai įkūrė dažymo įmonę. – Leidžiu pinigus tik būtiniausiems dalykams“.

Nedarbas paveikia ir tarpusavio santykius. Kai Bogertui nebeliko pinigų pramogoms, po dvejų metų draugystės gegužę dviem mėnesiams jis buvo išsiskyręs su mergina.
Daugiau kuo rizikuoja žmoną ir du vaikus turintis Boydas Championas, kuris prarado statybininko darbą prieš trejus metus. Jo žmona Roxanne neteko baseinų valytojos darbo, o pora prarado teises į trijų miegamųjų namą stovinti netoli nuo Cape Coral. Bedarbių pašalpos jiems nebemokamos jau dvejus metus.

Dabar Fort Majerse jie nuomojasi nedidelį, kuklų namą nedažytomis sienomis. Pamaitinti šeimą yra kasdienis iššūkis.

„Atidarai šaldytuvą, o ten nieko nėra“, – sako 43 metų Championa, išsiskiriantis ožio barzdele ir tatuiruotėmis išmargintu kūnu. „Nusiperkame maltos mėsos, kurios turi užtekti dviem dienom“.

Jis šiek tiek užsidirba iš atsitiktinių darbų, tačiau neturint nuolatinio darbo, po pusmečio tai pradeda sekinti.

Trylikametė dukra Ashley susirangiusi ant sofos rašo žinutes telefonu. „Apima depresija, nebesinori nieko daryti“, – sako Championas. „Negalėdamas aprūpinti mylimų žmonių, jautiesi esąs visiškas mulkis“.

Championas norėtų tapti ugniagesiu, tačiau neišgali sumokėti kelių tūkstančių dolerių už mokymus.

Išleidę savo santaupas ir bedarbio pašalpas, daugelis ilgą laiką darbo nerandančių asmenų nebegali sumokėti įmokų už nekilnojamąjį turtą. „RealtyTrac“ pateikiami duomenys rodo, kad rugpjūtį Fort Majerse naudojimosi teisės buvo atimtos 1 iš 88 namų – tai devintas pagal dydį rodiklis JAV.

Vietos verslininkams taip pat sunku. „Prawnbroker“ restoranų grupės, kuriai šiame rajone priklauso keturios užkandinės, pajamos nuo 2007 metų sumažėjo 30 %. „Ateina laikas, kai tenka rinktis: eiti į restoraną švęsti jubiliejų ar leisti dukrą į gimnastikos treniruotes“, – sako grupės viceprezidentas Markas Blustas.

Apkrautos socialinės tarnybos

Dėl ilgalaikio nedarbo didėja Fort Majerso socialinių tarnybų krūvis. Vieną rytą visi 13 valstijos karjeros centro kompiuterių terminalų buvo užimti, o eilėje laukė penki žmonės. Daugelis klientų darbo neturėjo jau ilgiau nei šešis mėnesius“, – sako Fort Majerso Karjeros ir paslaugų centro atstovė Barbara Hartman.

Daugelis renkasi vietas, kurias gali užimti persikvalifikavę, pavyzdžiui, viešbučio tarnautojo arba kasininko, todėl mažiau vietų lieka įprastai tokiose vietose dirbantiems. Centro konsultantė Hellena Canicosa teigia, kad dabar jai reikia ne tik suteikti praktinių patarimų, bet ir padėti nepulti į depresiją.

Pradėtos kurti specialios palaikymo grupės. Vieną iš jų Schirado įsteigė maždaug prieš metus – dar prieš tai, kai neteko darbo lapkritį. Tą popietę vietos bažnyčios patalpose už apskritųjų stalų sėdėjo 13 žmonių. Jis ne tik duoda patarimų, kaip parengti gyvenimo aprašymą ar apsirengti einant į pokalbį, bet siūlo ir emocinį palaikymą. 58 metų Mickie Chapeman nedirba nuo balandžio, ji neseniai gavo darbą, bet, pasak moters, „darbas nesisekė“.

„Kartais taip atsitinka, – ramina ją Schirado. – Kai kurie darbai žmogui netinka. Neverta dėl to krimstis“.

„Mes teikiame paramą maistu, taip pat kitą pagalbą. Dabar vis dažniau paramos prireikia vidurinės klasės gyventojams, kurie ilgą laiką neranda darbo, – sako „Community Cooperative Ministries“ vadovė Sarah Owen.

„Anksčiau sakydavome: aš apmokėsiu jūsų 350 dolerių sąskaitą už komunalines paslaugas ir pasistengsiu gauti jums darbą, kad gavę kitą sąskaitą, už ją sumokėtumėte patys, – sako Owen. – Dabar tam tiesiog neužtenka išteklių“.

Pagalbą ruošiamasi teikti. JAV Atstovų rūmuose balsavimu buvo nutarta pratęsti bedarbio pašalpos mokėjimą iki 13 savaičių valstijose, kuriose nedarbo lygis yra aukščiausias. Nacionaliniame darbo įstatymo projekte nurodoma, kad nepratęsus šio termino, iš viso iki metų pabaigos pašalpų netektų 1,3 mln. amerikiečių.
Daugelis ilgalaikių bedarbių, norėdami persikvalifikuoti, teikia prašymus norėdami gauti pinigų iš federalinio skatinimo fondo.

„Kiekvieną rytą atsibudęs bandau save įtikinti, kad šiandien man pasiseks ir aš gausiu darbą“, – nepraranda vilties Canningtonas.

Išvertė



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių