Š.Kalmanovičius: dar daug turiu suspėti padaryti...

Viename paskutinių interviu, duotame Rusijos laikraščiui „Sport-Ekspress“, Maskvoje nužudytas verslininkas Šabtajus Kalmanovičius pasakojo apie pažintį su Arvydu Saboniu, lažybas su Vladimiru Romanovu, auksinius „Žalgirio“ laikus ir savo laimės receptą.

Pažintis lifte

Š.Kalmanovičius pasakojo, kad jam teko bendrauti su daugybe įdomių žmonių. Susipažinti su jais verslininkui padėdavo tai, kad jis žinojo daug kalbų.

- Kiek jų žinote?

- Devynias. Galiu papasakoti smagią istoriją, kaip susipažinau su A.Saboniu. Tarybų Sąjunga neturėjo diplomatinių santykių su Izraeliu. Kai Tel Avivo „Maccabi“ turėjo žaisti su „Žalgiriu“ (per Eurolygos čempionatą 1986 m. - red. past.), abu mačai vyko neutralioje aikštėje. Kad niekam nebūtų apmaudu, FIBA vadovai slaptai nusprendė:  kad ir kaip klostytųsi žaidimas, rezultatas būtinai turi būti 1:1. Aš apie tai sužinojau.

- Kur vyko rungtynės?

- Briuselyje. „Žalgiris“ laimėjo pirmas rungtynes. Vakare užeinu į liftą, kitame aukšte užeina Sabonis ir Chomičius. Jis sako Sabui lietuviškai: „Eime, alaus išgersim“. Jis nė nenutuokė, kad lifte dar kas nors moka lietuviškai. Arvydas atsakė: „Ne. Geriau išsimiegokim, o rytoj vėl laimėsime.“

- Jūs neištvėrėte?

- Negalėjau tylėti. Pasakiau jam lietuviškai: „Gali eiti gerti. Rytoj tikrai nelaimėsite.“ Ir paaiškinau, kodėl. Nuo to laiko užsimezgė mūsų draugystė su Saboniu. Štai kur sėkmė - atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje.

Auksiniai „Žalgirio“ laikai

- Ar prisimenate Gomelskį vyresnįjį?

- Jis mane vadindavo Šabiu. Kadaise, kai dar buvau „Žalgiryje“, žaidėme draugiškas varžybas su CSKA. Gomelskis, kaip ir aš, nekentė pralaimėjimų. Teisėjai smaugė „Žalgirį“. Tuomet aš pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą išvedžiau komandą iš aikštelės. Trečiajame kėlinyje. Gomelskis įsižeidė, po to dar ilgai su manimi nebendravo.

1999 m. laimėję Eurolygą su „Žalgiriu“ nusileidome Kauno oro uoste, ir mus pasitiko 30 tūkst. žmonių. Tuomet aš pagalvojau baigti su krepšiniu. Nors kitą dieną gavau iš Gomelskio pasiūlymą dirbti CSKA, bet sprendimo nepakeičiau.

- Iki tol Lietuvoje dar niekas nebuvo šitaip pasitinkamas?

- Buvo pasitikę tą patį „Žalgirį“, kuris 1987 m. Maskvoje du kartus nugalėjo CSKA ir iškovojo SSRS čempiono titulą. Vyriausiasis treneris Vladas Garastas, kad gerbėjai nesutraiškytų, paspruko greitosios pagalbos automobiliu.

Lažybos su V.Romanovu

- Jums turbūt siūlė remti futbolą?

- 1998 m. aš su „Žalgiriu“ laimėjau Saportos taurę. Tuomet įvyko pokalbis su Vladimiru Romanovu, dabartiniu „Hearts“ savininku. Mes pažįstami nuo vaikystės, mokėmės šalia esančiose mokyklose. Tuomet Vladimiras valdė „Kauno“ futbolo klubą.

- Apie ką kalbėjote?

- Jis pasakė: „Krepšinyje tau viskas sekasi, bet futbole net Lietuvos čempionu niekuomet netaptum.“ Aš savo ruožtu buvau įsitikinęs, kad geras vadybininkas gali gerai tvarkytis ir krepšinyje, ir futbole. O aš esu geras. Moku sužavėti, priversti patikėti savimi. Ir klausyti moku - įsigilinu į tai, ką man sako.

- Kuo gi baigėsi ginčas?

- Paėmiau metams jo „Kauną“ ir iš karto laimėjau čempionatą. Ir vėl atidaviau klubą Romanovui. Dabar jis nusipirko „Žalgirio“ krepšinio klubą. Vladimiras - talentingas ir turtingas.

Agentams paskelbė karą

- Ar versle jums sekasi lengviau, nei sporte?

- Taip. Versle viskas apskaičiuojama, o pabandykite atsižvelgti į visus povandeninius akmenis krepšinio komandoje. Anksčiau nežinojau apie „otkatus“ dirbant su agentais. Todėl su jais kariauju. Aš jų pagrindinis priešas. Į reglamentą įtraukiau taisyklę, kad agentas negali imti pinigų nei iš klubo, nei iš žaidėjo.

- Koks buvo kvailiausias jūsų pokalbis su agentu?

- Netrukus po to, kai atėjau į UGMK (Rusijos moterų krepšinio klubą - red. past.), paskambino agentas: „Ar atvyksite į JAV paruošiamajam turui?“ Pasirodo, komanda kiekvienais metais sezonui ruošdavosi Jungtinėse Valstijose. Ir staiga agentas sako: „Darysime, kaip visuomet. Jūs pervedate 150 tūkst., o aš 50 grąžinu.“ Šitas idiotas net nesuprato, kad klubui skiriu savo ir draugų pinigus. Po to, kai suartėjome su Ania (Ana Archipova, trečiąja savo žmona - red. past.), pasigirdo jos buvusio agento skambutis: „Tu paėmei Archipovą į komandą? Ar aš gausiu komisinius?“

- Kokių žmonių, be agentų, negalite pakęsti?

- Man labai svarbus žmogaus kvapas - jis gali atbaidyti. Nekenčiu kvailių, melagių ir pasipūtėlių.

- Kuo gi jie jums neįtiko?

- Reikia būti tikru vyru. Tiesiog šiurpas ima nuo puikybės. Bijau sugadinti vaikus, jie užaugo turtinguose namuose. Laimei, Ania teisingai juos auklėja. Dukra Daniela, kuriai vienuolika metų, jau antrą vasarą uždarbiauja koncertų salėje. Pardavinėja brošiūras per antraktus. Ji pažino pinigų vertę ir greičiausiai netaps lošėja.

Svarbiausia - užauginti vaikus

- Ar jūsų neapima siaubas, kai pagalvojate, kiek pinigų skyrėte krepšiniui?

- Dešimtis milijonų. Galbūt, galima buvo išleisti juos naudingiau, pastatyti ligoninę. Bet didžiausias mano gyvenimo pasiekimas - daryti tai, ką noriu. Prisimenu, būdamas pirmo kurso studentu, svajojau apiplėšti banką. Visiškai rimtai. Nesupratau, kad yra kitokių būdų praturtėti. Paišiau vaizduotėje, kaip atsiduriu prie atvirų seifo durų. Kai tik šie sapnai dingo, supratau, kad tapau turtingas. Jau seniai nenoriu užsidirbti nedirbdamas.

- Jeigu kas nors atimtų iš jūsų visus milijonus, po pusės metų vėl taptumėte milijonieriumi?

- Hmm... Bijau, kad šiandien jau nebe. Amžius jau ne tas. Jėgos jau ne tokios. Aš šiek tiek atsilikau, nes atsitraukiau nuo aktyvaus verslo. Imlumas sumažėjo. Kartos turi keistis. Bėgant metams supranti, kad tėvo pareiga yra ne tik atnešti namo pinigų. Man labai įdomu būti su savo keturmečiais sūnumis. Svarbiausia mano misija - paruošti juos gyvenimui po manęs. Kaip tik dabar pradeda formuotis jų charakteris. Prašau Dievo duoti man dar 16-18 metų. Noriu pabusti ryte šalia žmonos, išeiti į koridorių ir aptikti aukštakulnius batelius, stovinčius prie mano sūnų kambarių durų. Noriu pamatyti, kaip jie įgis išsilavinimą, taps vyrais.

Suprantate, kiek dar turiu suspėti padaryti? Tikiuosi, gyvensiu ilgai. Turiu gerus genus. Tėvas mirė būdamas 84-erių, senelis - 78-erių. O mamos žydišką šeimą Ramygalos miestelyje išpjovė lietuviai, kai prasidėjo karas. Dar neįžengus fašistams. Išgyveno tik mama.

- Kaip?

- Studijavo buhalteriją Panevėžyje, o atėjus vokiečiams pateko į koncentracijos lagerį. Kai jie siuntė žydus į dujų kamerą, jai su drauge pavyko pasprukti. Atbėgo iki namų, kur gyveno lietuviai Balčikoniai. Ši šeima trejus metus, rizikuodama gyvybe, slėpė motiną palėpėje. Nuo to laiko mes jiems amžinai skolingi.

- Ar atsidėkojote?

- Šios šeimos garbei pasodinau medį garsioje alėjoje prie Jeruzalės. Balčikoniai dirba mano viešbutyje Kaune. Atsiskaityti už tai neįmanoma - skolą perims sūnūs.

- O verslą kam perdavėte?

- Partneriams. Jie sėkmingesni, protingesni. O man liko laiko tik krepšiniui, šeimai ir kolekcijoms.

Rado laimės raktą

- Gruodį jums sukaks 62-eji. Ar dar jaučiatės jaunas?

- Apie amžių prisimenu tik kai susergu. Štai vieną dieną kvietėme greitąją pagalbą - pakilo spaudimas, paaštrėjo bronchitas. Iš karto pasijutau senas. O kitą dieną pabudau - nieko neskauda. Ir vėl pasijutau tarsi būdamas 30-ies. Tiesa, pastabėjau, kad senstant laikas bėga greičiau. Gaila eikvoti jį miegui. Todėl miegu po penkias valandas.

- Ar pakanka?

- Tikrai taip. Jaučiuosi žvalus. Metams bėgant miegu vis mažiau ir mažiau.

- Kaip sužavėti žymiai už save jaunesnę moterį?

- Tai nebuvo paprasta. Ania tuo metu jau dešimt metų gyveno santuokoje. Be to, iš pradžių aš jai visai nepatikau. Dėl Anios teko ilgai pakovoti. Bet ji - laimingiausias loterijos bilietas, kuri sugebėjau ištraukti gyvenime. Esu tikras, kad ji yra paskutinė mano žmona. Dar nesu sutikęs padoresnio žmogaus. Niekas kitas manęs nesuprato taip tiksliai ir greitai.

Anksčiau galvojau, kad vyras ir žmona neturėtų dirbti kartu. O šiandien esu įsitikinęs, kad tai yra nuostabu. Ania visuomet randa tinkamus žodžius. Žinau, kad geresnės motinos savo vaikams nerasiu. Turėtum būti visišku kretinu, kad prarastum tokį lobį. Kartas nuo karto manęs klausia, kokia yra mūsų šeimyninės laimės paslaptis.

- Ir ką atsakote?

- Kantrybė. Žmogus turi išmokti atstumti pyktį. Aišku, nė viena šeima neišsiverčia be ginčų. Bet tokiomis akimirkomis aš sakau: „Ania, mes vis tiek gyvensime kartu. Tad greičiau taikykimės.“


Šiame straipsnyje: Kalmanovičius

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių