Popiežius: teisingumo ir pasaulinės taikos viltį žadina jaunimas

Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui dangus nebereikalingas, ir jis nekuria pasakų apie pomirtinį gyvenimą. Teologija grimzta į misticizmą, abstrakcijas, alegorijas. Veltui lauktume konkretaus atsakymo į klausimus, kur ir kaip egzistuos tariamojoje amžinybėje geras žmogus ar nusikaltėlis. Pavartę oficialius bažnytinius dokumentus, įsitikinsime, kad biblinis mokymas apie tariamą pomirtinį gyvenimą, apie būsimą pasaulinį teismą, tebėra kertinis akmuo, pateisinąs pačią religijos egzistenciją. Atmetus šį tikėjimą, netektų prasmės bet kuri religija, nebūtų reikalo graudinti iš sakyklų liaudį, kaip tą dar iki šiol daro vienuoliai, misionieriai ir kunigai. Panašūs liaudies gąsdinimai dievo teismu, skaistykla, pragaru, taip vadinamų misijų pamoksluose buvo ir tebėra vienuolynų ir klebonijų materialinio klestėjimo šaltinis. Išlaikyti kiek galima ilgiau mases savo priklausomybėje gyvybiškai suinteresuota ne tik Bažnyčia, bet drauge su ja ir visi tie, kurių interesus ji gynė ir tebegina. Gyvybė žemėje atsirado per milijardus metų, vystantis negyvai materijai. Praktika ir mokslas mums aiškiai įrodo, kad gamtoje nieko nėra pastovaus - viskas gimsta, auga, gyvena ir miršta. Gi religija moko, kad pirmąjį žmogų dievas sutvėrė nemirtingą, ir jeigu Adomas su Ieva nebūtų rojuje dievui nusikaltę (suvalgę uždraustą obuolį – ar nejuokinga?), tai ir jie, ir mes, ir visi jų ainiai būtų mėgavęsi šios žemės malonumais ir gyvi nužengę dangun… Deja, Adomas paklausė Ievos vilionių, paragavo " uždrausto vaisiaus" ir buvo nubaustas mirtimi. Nuo tada visa žmonija tapo mirtinga. Taigi labai žiauriai nubaudė pirmąjį žmogų “gerasis” dievulis už “obuolio” paragavimą. Šventasis raštas teigia, kad dievas visagalis ir nepaprastai geras. Reiškia, jis galėjo sukurti žmogų tokį tobulą, kad jis nenusikalstų. Jeigu žmogus nusidėjo, tai dievas ne visagalis, nes tobulesnio žmogaus, matyt, negalėjo sukurti. Biblija šlovina begalinį dievo teisingumą. Kitur sako: „Teisingas esi, Viešpatie, ir teisūs tavo nuosprendžiai”. Bet jeigu “gerasis” dievas už vieno žmogaus menką nuodėmę pasmerkė milijardus žmonių baisiausiems vargams, ligoms, sunkiam darbui, kančioms ir mirčiai, tai kur čia jo teisingumas? Taigi jau religinis mirties kilmės aiškinimas griauna pačią dievo sąvoką, neigia jo esminius požymius: visagalybę, išmintį, gerumą, teisingumą. Deja, teologai, Bažnyčia bando pateisinti dievą, nubaudusį žmoniją mirtimi...

Žinau, kaip buna sunku diskutuoti su pasaulietiškais, antikinio būdo filosofais. Geriau patylėsiu, bet pasakysiu, kad nesutinku nei su Josephu Ratzingeriu, nei su Jumis, tamsta.

visiskai sutinku, kad religija visiskai nereikalinga .