Pasaulis laukia istorinių popiežiaus rinkimų

Vatikane antradienį prasideda istorinė konklava pirmojo per 700 metų atsistatydinusio popiežiaus įpėdiniui išrinkti, o pasaulis sulaikęs kvapą laukia, koks bus šių slaptų rinkimų, prieš kuriuos joks aiškus favoritas nebuvo minimas, rezultatas.

115 kardinolų elektorių, kurie rinks būsimąjį pasaulio 1,2 mlrd. katalikų vadovą, persikrausto į rezidenciją už Vatikano sienų, kur miegos ir valgys visos konklavos metu. Konklava, kaip tikimasi, truks ne ilgiau nei kelias dienas.

Kardinolai bus visiškai atskirti - jiems bus draudžiama bendrauti su išoriniu pasauliu, jie pagal šimtmečių senumo tradiciją turės prisiekti, jog neatskleis jokių detalių apie savo svarstymus. Už priesaikos sulaužymą gresia ekskomunika.

Galiausiai iš savo būrio jie dviejų trečdalių balsų dauguma ir elektoriams sutarus dėl rezultato išrinks 266-ąjį popiežių.

Prieš prasidedant konklavai antradienį bus aukojamos specialios mišios Šv.Petro bazilikoje, kurios prasidės 10 val. vietos (11 val. Lietuvos) laiku ir kurių intencija bus „Pro Eligendo Romano Pontifice“ (Už Romos pontifiko išrinkimą).

Vėliau, 16 val. 30 min. vietos (17 val. 30 min. Lietuvos) laiku, kardinolai giedodami, kreipdamiesi į Šventąją Dvasią su prašymu įkvėpti teisingą pasirinkimą, sueis į Siksto koplyčią.

Vėliau antradienį kardinolai turi surengti pirmąjį balsavimą, tačiau Vatikanas jau paskelbė, jog tikisi, kad po šio balsavimo deginant balsalapius specialioje krosnyje pro kaminą rūks juodi dūmai, reiškiantys, kad popiežius dar neišrinktas.

Kitas dienas balsalapiai turi būti deginami maždaug 12 val. vietos (13 val. Lietuvos) laiku po dviejų rytinių balsavimo ratų ir maždaug 19 val. vietos (20 val. Lietuvos) laiku po dviejų popietinių balsavimo ratų. Kai tik popiežius bus išrinktas, iš kamino pradės kilti balti dūmai.

Tarp galimų kandidatų iškilo trys aiškūs favoritai - Italijos kardinolas, Milano arkivyskupas Angelo Scola (Andželas Skola), brazilas Odilo Schereris (Odilu Šereris) ir kanadietis Marcas Ouellet (Markas Velė). Visi jie yra konservatoriai, savo pažiūromis artimi pontifikui emeritui Benediktui XVI.

Tačiau gandų malūnas Vatikane pastarosiomis dienomis išsuko ir nemažai kitų vardų, tarp jų - Austrijos, Vengrijos, Meksikos, Filipinų, Pietų Afrikos Respublikos ir JAV kardinolų, tarp kurių yra įkvepiančių ganytojų ir oratorių.

Galimybių yra labai daug, bet daugelį kardinolų po aštuonerius metus trukusio Benedikto XVI popiežiavimo vienija keli svarbūs tikslai - intrigų pilno Vatikano biurokratijos reformavimas, atsvara Vakaruose didėjančiam sekuliarizmui ir naujo įkvėpimo katalikams paieškos.

Skandalas dėl dešimtmečius trukusio vaikų lytinio išnaudojimo, kurį vykdė kunigai pedofilai, ir dėl aukšto rango prelatų pastangų dangstyti tuos nusikaltimus metė ant Bažnyčios didelį šešėlį, kuris bus skubiai spręstinas klausimas naujajam popiežiui, kad ir kas juo būtų išrinktas.

Bažnyčioje taip pat girdėjosi raginimai permąstyti kai kurias esmines nuostatas, tokias kaip kunigų celibatas, absoliutus dirbtinės kontracepcijos draudimas ir draudimas šventinti į kunigus moteris.

Konklavų rengimo tradicija siekia 13-ąjį amžių, kai supykę tikintieji užrakino ilgai sprendimo nepriėmusius kardinolus popiežiaus rūmuose Viterbo netoli Romos.

Ta konklava vis tiek truko beveik trejus metus, bet vėliau taisyklės buvo perrašytos ir ilgiausia pastarojo šimtmečio konklava - įvykusi 1922 metais - truko tik penkias dienas. Benediktui XVI išrinkti prireikė vos dviejų dienų.

Benediktas XVI vasario 11 dieną pribloškė pasaulį pareiškimu, kad nebeturi jėgų vadovauti sparčiai besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje, kai Katalikų Bažnyčią krečia jai gyvybiškai svarbūs klausimai.

Per virtinę emocingų atsisveikinimų 85 metų Benediktas XVI sakė, kad gyvens „pasislėpęs nuo pasaulio“ ir kad jis paskutinėje gyvenimo kelionėje nori būti tik „paprastas piligrimas“.

Vatikano ekspertai yra sakę, kad tas vokiečių tautybės popiežiaus sprendimas, dėl kurio jis tapo tik antru savo noru atsistatydinusiu pontifiku per Bažnyčios 2 tūkst. metų istoriją, gali reikšti, kad ir būsimi popiežiai atsistatydins, kai juos ims apleisti jėgos.

Per paskutines prieš konklavą sekmadienio mišias bažnyčiose visoje Romoje kardinolai meldė dieviškojo vadovavimo.

M.Ouellet parapijiečiams sakė, kad tai „unikalus Bažnyčios istorijos metas“, ir pridūrė: „Visas pasaulis laukia“.

„Meldžiamės, kad Šventoji Dvasia parodytų kardinolams tą, kurį Dievas jau išsirinko“, - sakė jis.

JAV kardinolas Seanas O'Malley (Šonas O'Malis) savo homilijoje sakė: „Melskimės, kad Šventoji Dvasia įgalintų Bažnyčią išsirinkti naują popiežių, kuris sustiprins mūsų tikėjimą ir padarys Gerojo Ganytojo meilę labiau matomą“.


Šiame straipsnyje: Popiežiusrinkimaikardinolai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Lietuvis

Lietuvis portretas
Daugybė žmonių pasaulyje buvo didžiai nustebinti, išgirdę visai nelauktą naujieną: didžiausios pasaulyje, daugiau nei milijardą tikinčiųjų turinčios Katalikų Bažnyčios galva - popiežius Benediktas XVI - viešai pareiškė, kad po ilgų svarstymų, būdamas visiškai laisvas, atsisako visų šv. Petro įpėdinio tarnystės pareigų. Šios žinios paskelbimas liudija ne tik drąsaus Šventojo Tėvo apsisprendimo savitumą, bet ir jo nuolankumo dorybės grožį, nes kai ateina aiškus suvokimas, kad sveikata silpsta, fizinės jėgos apleidžia ir pasidaro pernelyg sunku (net kompetentingiems patarėjams bei įvairiems pagalbininkams padedant) aprėpti milžiniškus visuotinės Bažnyčios reikalus ir operatyviai į juos reaguoti, tada, remiantis paties Benedikto XVI prieš keletą metų pasakytais žodžiais, kartais atsiranda net pareiga atsistatydinti, ypač kai tam nėra jokių objektyvių kliūčių. Kai kas popiežių Benediktą XVI palygina su pal. Jonu Pauliumi II, kuris ėjo Kristaus vietininko pareigas iki gyvenimo pabaigos. Nors popiežius Jonas Paulius II ir ligos kančioje iki paskutinio atodūsio išliko visos Bažnyčios šioje žemėje Gerojo ganytojo švyturiu, ir ta jo ištikimybė Dievui bei žmonėms ir šiais laikais daugelį įkvepia sekti šiuo pavyzdžiu, bet yra ir kitas kelias, kuriuo, inspiruojant Šventajai Dvasiai, žengė dabartinis Popiežius. Benedikto XVI apsisprendimas vardan didesnės Viešpaties garbės ir tikinčiųjų gerovės perduoti Bažnyčios valdymo raktus būsimam jos aukščiausiam ganytojui, o pačiam pasišvęsti maldai bei kontempliacijai ir, kiek leis jėgos, tarnauti Dievo Sūnaus įsteigtai Bažnyčiai (prisimenant jo erudiciją ir kūrybinę patirtį, tikėtina, kad atsidės ir teologinių bei panašių tekstų rašymui), nors buvo nelengvas žingsnis, bet labai kilnaus tolimesnio jo gyvenimo Dievui įprasminimo ryžtingas siekis. Toks nuolankus pasitraukimas – didžio žmogaus troškimas tapti mažu, idant Kristus jame taptų dar didesniu lobiu. Kadangi žemėje tobulumui ribų nėra, todėl Dievo Dvasia, įkvėpdama Josephą Ratzingerį mažėti pagal šv. Jono Krikštytojo pavyzdį (plg. Jn 3, 30), veda jį į šv. Jėzaus Teresėlės mažojo kelelio viršūnę, ant kurios aukso raidėmis užrašytas jos gyvą tikėjimą laiduojantis principas: „Aš renkuosi viską“. Šių žodžių prasmė - renkuosi viską, kas mane labiau artina prie Dievo ir ko Jis nori mano gyvenimui. Mažoji Teresėlė pranoksta save, nes sako: „Noriu viso to, kas man neparanku“. Pasak vieno teologo, šis meilės įkvėptas pasitikėjimas ir sutikimas viską priimti daro mane laisvą, aktyvų (nebe pasyvų) ir leidžia Dievui iš visko, kada ir kas nutiktų – tiek gero, tiek blogo – išgauti gera. Taigi visiems mums Benedikto XVI žinia apie atsistatydinimą šiais – Tikėjimo – metais yra tarsi dvasinės užduoties testas, nes, prasidėjus Gavėniai, esame vėl iš naujo kviečiami žvelgti į Kristaus atpirkimo įrankį – kryžių, kuris mus moko, kaip Dievas žmogaus silpnumą gali paversti gailestingosios meilės stiprybe. Šventasis Tėvas, atsisakydamas vienų pareigų, prisiims kitas ir su motyvuota, nepalaužiama kantrybe ant pečių neš tai, ką duoda Tas, kuris geriausiai žino, ko kiekvienam iš mūsų reikia. Benediktas XVI rašė: „Kryžius neturi nieko bendra su gyvenimo neigimu, džiaugsmo ir žmogiškosios pilnatvės neigimu. Priešingai, jis parodo tikrą būdą, kaip rasti gyvenimą. Kas įsitvėręs savęs ir trokšta gyvenimą pasiglemžti sau, tas gyvendamas palieka gyvenimą nuošalyje. Tik savęs praradimas yra kelias į save ir gyvenimas. Juo narsiau žmonės išdrįsdavo save prarasti, visiškai save atiduoti, juo geriau jie išmokdavo užmiršti save, juo didesnis ir turtingesnis tapdavo jų gyvenimas – nesvarbu, ką turėsime prieš akis: Pranciškų Asyžietį, Teresę Avilietę, Vincentą Paulietį, Arso kleboną ar Maksimilijoną Kolbę; visi jie – sektini pavyzdžiai, rodantys kelią į gyvenimą, nes rodantys Kristų. Iš jų galima mokytis rinktis Kristų ir per tai rinktis gyvenimą“. Vasario 13 dieną, prieš prasidedant bendrajai Benedikto XVI trečiadienio audiencijai, aidint ilgiems susirinkusiųjų plojimams, jis dar kartą patvirtino, jog atsisako pareigų dėl anksčiau minėtų priežasčių... Susitikimo pabaigoje tarė: „Ir toliau melskitės už mane, už Bažnyčią, už būsimą popiežių. Viešpats mus ves!“ Šie viltingi Šventojo Tėvo žodžiai įkvepia tarti: „Visagali Dieve, dar gausiau laimink garbingąjį popiežių Benediktą XVI, kad jo visas tolimesnis gyvenimas visiems liudytų, kad, net atsisakius kilniausių žemėje pareigybių, yra įmanoma ir kitais būdais siekti šventumo aukštikalnių, nuo kurių, skambant amžinųjų Velykų varpui ir žvelgiant į savo visą gyvenimą, būtų galima atvirai pripažinti: „Nieko nepraradau – tik laimėjau“.

www

www portretas
o kas nuo to pasikeis ar labiau bijosime Dievo o galbut labiausiai reikia bijoti zmoniu kurie mus mulkina o gal issigimeliu sumazes vargu nes tai liecia jau simtmecius......
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių