Minimos Aušvico išlaisvinimo metinės

Holokaustą išgyvenusieji kartu su Izraelio ir Lenkijos oficialiais asmenimis penktadienį paminėjo pasaulinę Holokausto atminimo dieną ceremonijoje, surengtoje 67-ųjų Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išlaisvinimo metinių proga.

„Ši vieta išlieka žaizda Europos ir pasaulio sieloje“, - pareiškė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, kalbėdamas buvusios stovyklos vietoje, kur nacistai nužudė daugiau kaip milijoną žmonių, dauguma jų buvo Europos žydai.

Renginio dalyviai taip pat gedėjo dėl buvusio Aušvico kalinio Kazmierzo Smoleno mirties. Po Antrojo pasaulinio karo jis šioje vietoje padėjo įkurti Lenkijos valstybės prižiūrimą memorialą ir muziejų ir jam vadovavo nuo 1955 iki 1990 metų.

„Jis šiandien mirė ligoninėje. Mes gavome šią liūdną žinią gavome tuo pačiu metu, kai vyko 67-osioms stovyklos išlaisvinimo metinėms skirti renginiai“, - sakė muziejaus atstovas spaudai Pawelas Sawickis agentūrai AFP.

Buvę stovyklos kaliniai pagerbė K.Smoleno atminimą tylos minute.

Penktadienį muziejus pirmą kartą savo ekspozicijoje demonstruoja duris, kurios prieš 70 metų buvo naudojamos liūdnai pagarsėjusiose dujų kamerose.

„Priešais mus stovi durys. Tvirtos medinės durys, pro kurias praėjo tūkstančiai nuogų, pažemintų ir įbaugintų žmonių. Pro jas praėjo dešimtys tūkstančių šeimų ir niekada negrįžo“, - pasakojo Aušvico muziejaus direktorius Piotras Ciwinskis ceremonijos dalyviams.

Aušvico koncentracijos stovyklą naciai įkūrė 1940 metais, praėjus metams po Lenkijos okupacijos. Iš pradžių joje buvo laikomi Lenkijos politiniai kaliniai, tačiau nuo 1942 metų ši stovykla tapo pagrindine sistemingo žydų žudymo vieta. Pagal „Galutinio sprendimo“ (Endlosung) planą, Aušvico stovykla buvo išplėsta, pastačius kaimyninę Birkenau stovyklą, taip pat įrengtos liūdnai pagarsėjusios dujų kameros.

Šiame stovyklų komplekse buvo nužudyta apie 1 mln. žydų iš Lenkijos ir vokiečių okupuotų Europos šalių, taip pat 70-75 tūkst. lenkų, 21 tūkst. romų, 15 tūkst. į nelaisvę paimtų Raudonosios armijos karių, ir 10-15 tūkst. kitų žmonių, tarp kurių buvo daug pasipriešinimo judėjimų narių, suimtų įvairiose šalyse, nurodo muziejus.

Aušvico-Birkenau stovykla buvo didžiausia ir daugiausiai gyvybių nusinešusi iš nacių įkurtų koncentracijos stovyklų. Ji taip pat vienintelė yra išlikusi beveik tokios pat būklės, kokią ją rado į Vokietiją besiveržiantys Sovietų Sąjungos kariai.

Besitraukiantys naciai sunaikino kitas Lenkijoje veikusias mirties stovyklas, tokias kaip Sobiboro, Treblinkos ir Belžeco, siekdami paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus, tačiau Aušvico-Birkenau sugriauti nespėta.

1947 metais, praėjus dvejiems metams po karo, Lenkijos vyriausybė nusprendė išsaugoti tą mirties stovyklą, o buvę jos kaliniai padėjo įkurti muziejų.

Holokaustą išgyvenusieji kartu su Izraelio ir Lenkijos oficialiais asmenimis penktadienį paminėjo pasaulinę Holokausto atminimo dieną ceremonijoje, surengtoje 67-ųjų Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išlaisvinimo metinių proga.

„Ši vieta išlieka žaizda Europos ir pasaulio sieloje“, - pareiškė Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, kalbėdamas buvusios stovyklos vietoje, kur nacistai nužudė daugiau kaip milijoną žmonių, dauguma jų buvo Europos žydai.

Renginio dalyviai taip pat gedėjo dėl buvusio Aušvico kalinio Kazmierzo Smoleno mirties. Po Antrojo pasaulinio karo jis šioje vietoje padėjo įkurti Lenkijos valstybės prižiūrimą memorialą ir muziejų ir jam vadovavo nuo 1955 iki 1990 metų.

„Jis šiandien mirė ligoninėje. Mes gavome šią liūdną žinią gavome tuo pačiu metu, kai vyko 67-osioms stovyklos išlaisvinimo metinėms skirti renginiai“, - sakė muziejaus atstovas spaudai Pawelas Sawickis agentūrai AFP.

Buvę stovyklos kaliniai pagerbė K.Smoleno atminimą tylos minute.

Penktadienį muziejus pirmą kartą savo ekspozicijoje demonstruoja duris, kurios prieš 70 metų buvo naudojamos liūdnai pagarsėjusiose dujų kamerose.

„Priešais mus stovi durys. Tvirtos medinės durys, pro kurias praėjo tūkstančiai nuogų, pažemintų ir įbaugintų žmonių. Pro jas praėjo dešimtys tūkstančių šeimų ir niekada negrįžo“, - pasakojo Aušvico muziejaus direktorius Piotras Ciwinskis ceremonijos dalyviams.

Aušvico koncentracijos stovyklą naciai įkūrė 1940 metais, praėjus metams po Lenkijos okupacijos. Iš pradžių joje buvo laikomi Lenkijos politiniai kaliniai, tačiau nuo 1942 metų ši stovykla tapo pagrindine sistemingo žydų žudymo vieta. Pagal „Galutinio sprendimo“ (Endlosung) planą, Aušvico stovykla buvo išplėsta, pastačius kaimyninę Birkenau stovyklą, taip pat įrengtos liūdnai pagarsėjusios dujų kameros.

Šiame stovyklų komplekse buvo nužudyta apie 1 mln. žydų iš Lenkijos ir vokiečių okupuotų Europos šalių, taip pat 70-75 tūkst. lenkų, 21 tūkst. romų, 15 tūkst. į nelaisvę paimtų Raudonosios armijos karių, ir 10-15 tūkst. kitų žmonių, tarp kurių buvo daug pasipriešinimo judėjimų narių, suimtų įvairiose šalyse, nurodo muziejus.

Aušvico-Birkenau stovykla buvo didžiausia ir daugiausiai gyvybių nusinešusi iš nacių įkurtų koncentracijos stovyklų. Ji taip pat vienintelė yra išlikusi beveik tokios pat būklės, kokią ją rado į Vokietiją besiveržiantys Sovietų Sąjungos kariai.

Besitraukiantys naciai sunaikino kitas Lenkijoje veikusias mirties stovyklas, tokias kaip Sobiboro, Treblinkos ir Belžeco, siekdami paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus, tačiau Aušvico-Birkenau sugriauti nespėta.

1947 metais, praėjus dvejiems metams po karo, Lenkijos vyriausybė nusprendė išsaugoti tą mirties stovyklą, o buvę jos kaliniai padėjo įkurti muziejų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių