Lietuvė: indai mėgsta šlapintis viešai, bet tai gali kainuoti gyvybę

Vienas pažįstamas nepalietis nešioja marškinėlius su užrašu „Šlapinamės viešai, bet bučiuotis viešai negalime. Mes esam indai". Taip ironizuojami du Indijoje įsišakniję įpročiai. Bučinys gatvėje gali užtraukti viso kaimo rūstybę. Nusičiurkšti kur papuola, tuo tarpu, jokia gėda.

Tiesa, Indijai turtėjant ir besižvalgant į Europą, seni įpročiai pamažu keičiasi. Tiek bučinių, tiek šlapinimosi ir tuštinimosi fronte.

Vietinė spauda rašo apie Radžastane pradėtą iniciatyvą, kur 34 kaimuose savanoriai išvydę ką nors besišlapinantį viešoje vietoje ims mušti būgną arba švilpti švilpukais. Tie, kurie bus pagauti gamtinius reikalus atliekantys viešai ne pirmą kartą bus baudžiami piniginėmis baudomis.

Tačiau net ir su būgnais išmušti įpročius nėra lengva. Indas Maong Temjen iš Nagaland valstijos, besiribojančios su Birma, pasakojo, kad net valdžia skiria pinigų žmonėms norintiems pasistatyti tualetą, tačiau daugelis jų pasiima pinigus, bet tinkamo tualeto taip ir nepasistato, susirenčia bet kokią pašiūrę ir didžiąją dalį iš valdžios gautų lėšų išleidžia visai kitiems dalykams.

Kad ir to paties Radžastano gyventojai, Džundžuno regione, kur pradėta minėta būgnijimo akcija, beveik visi turi tualetus – anot regiono vadovo Ramniwas Jat, 80 proc. kaimiečių turi tualetus, tačiau likusius ne taip paprasta motyvuoti pasistatyti tualetą.

Nepaisant to, kad jiems mokama 9100 rupijų (apie 440 Lt) išmoka tualeto statyboms.

Nepalietis, ketverius metus gyvenantis mažiausioje Indijos valstijoje Goa, Dinesh Gautam, sako, kad tiek jo kraštiečiai, tiek indai paprasčiausiai mėgsta šlapintis lauke. „Apima toks laisvės pojūtis. Tualete jautiesi tarsi kalėjime", - aiškina jis.

Praėjusiais metais paskelbti statistikos duomenys atskleidžia, kad beveik pusė visų indų neturi tualeto namuose (apie 0,6 mlrd.). Įdomu dar ir tai, kad daugiau jų turi mobilųjį telefoną, nei tualetus.

Ir jeigu vyrams šlapintis ar tuštintis viešai gan paprasta, moterims kartais tiesiog reikia laukti tamsos, nors ne visur, kai kur ir jos pasikėlusios sarius atliepia gamtos šauksmui viešumoje.

Todėl nenuostabu, kad kai kur Indijoje net gražiausi pliažai nukrauti išmatų krūvelėmis, kurias tik vandenyno ar jūros bangos nuplauna.

O važiuojant traukiniu per atrodytų beveik negyvenamas šalies vietas aušrai kylant išvysti visą šeimyną sutūpusią ryžių lauke ar čili pipirų ežioje su buteliais vandens ir atliekančius tuštinimosi ritualus. Buteliai vandens reikalingi apsiplovimui, nes, kaip žinia, indai tualetinio popieriaus nenaudoja.

Beje, ir tie važiuojantys traukinyje savo „dovanėles" palieka tiesiog ant bėgių, nes traukinio tualetai neturi jokių talpų, į kurias surenkamos išmatos ir šlapimas, todėl viskas drimba ant bėgių ir tai ne tik atrodo bjauriai, skleidžia prastą kvapą, bet dar ir kenkia bėgiams.

Turistus, pasišovusius keliauti kaip vietiniai, ir sėsti į autobusą, šokiruoja tai, kad panorus nusišlapinti vairuotojai retkarčiais sustoja. Tačiau tiek tuštintis, tiek šlapintis tenka tiesiog sutūpus šalia autobuso pakelėje. Čia net į mišką nenubėgsi, kaip kartais darome Lietuvoje, nes paprasčiausiai pavojinga – gali įgelti gyvatė ar užpulti koks kitas gyvis, ypač jei keliaujama naktį.

Pagyvenusi graikė Phainie Xydis jau ne pirmą kartą besilankanti Indijoje sakė sykį atsivežusi ir draugę, teko ją griežtai sudrausminti, kai sustojus autobusui toji norėjo žingsniuoti į džiungles, o ne šlapintis pakelėje kartu su būriu indų. Jos kompanionė nepagalvojo apie džiunglėse tykančius pavojus, ji labiau jaudinosi dėl nemalonumo šlapintis matant kitiems žmonėms.

Visgi tikrai ne visi indai mėgaujasi tuštinimusi ar šlapinimusi gryname ore, štai viena Madija Pradešo valstijos gyventoja paliko vyro namus vos po poros dienų po vedybų ir paskelbė jam ultimatumą – negrįš namo tol, kol jis juose neįrengs tualeto. Vyriškis apsisuko greit – po aštuonių dienų jo jaunamartė grįžo, nes tualetas jau buvo pastatytas. Negana to, viena nevyriausybinė organizacija drąsiąją moterį apdovanojo 10 000 JAV dolerių už kovą dėl savo teisių.

Galiausiai ir jos vyras kalbėdamas su žurnalistais tikino, kad kiekvienuose namuose turi būti tualetas, nes moterims tuštinis ir šlapintis lauke yra negražu.

Bet viešas šlapinimasis bei tuštinimasis ne tik neestiškas, sukelia smarvę (daugelyje Indijos vietų klimatas gan karštas, o viešo šlapinimosi vietos miestuose ir didesniuose kaimuose tiesiog tampa neoficialiais tualetais, kur gamtinius reikalus atlieka šimtai ir net tūkstančiai žmonių per dieną), bet ir platina ligas, tokias kaip kaspinuočiai.

Beje, jaunamartės atvejis dėl gamtinių reikalų sukėlęs nemažą ažiotažą ne vienintelis. Prieš beveik ketverius metus Delyje vienas vyras buvo nušautas būtent dėl šlapinimosi viešai. Konfliktas kilo tarp vienos degalinės darbuotojų ir šalia jos besišlapinančių jaunuolių, kadangi pastarieji smarkiai kovėsi dėl savo laisvės atlikti gamtinius reikalus kur panorėję, degalinės apsaugos darbuotojas vieną jų pašovė negyvai.

Pagaliau net ir dievai buvo įtraukti į kovą su viešu tuštinimusi, šlapinimusi ir spjaudymusi. Jų paveikslėlių prikabinėta ten, kur dažniausiai žmonės mėgsta atlikti gamtinius reikalus, tikintis, kad iš pagarbos dievybėms, jie to nebedarys.

Pasaulinė tualetų problema

Beveik 2,6 mlrd. žmonių pasaulyje gyvena visiškai antisanitarinėmis sąlygomis. Kasmet daugiau nei 200 mln. tonų žmonių fekalijų neapdorojama. Besivystančiose šalyse apie 90 procentų srutų išleidžiama tiesiai į ežerus, upes ir vandenynus. Ir netgi išsivysčiusiose šalyse yra miestų, kurie naudoja senas nuotekų sistemas, kurios lengvai perpildomos stipraus lietaus.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, visos šios neperdirbamos nuotekos prisideda prie didelės visuomenės sveikatos krizės, dėl kurios kasmet miršta apie 1,4 mln. vaikų. Tai yra vienas vaikas kas 20 sekundžių, arba daugiau nei nuo AIDS, maliarijos ir tuberkuliozės kartu sudėjus. Nepaisant šių didžiulių netekčių, sanitarinių sąlygų gerinimas nesulaukia tiek dėmesio, kiek kiti pasaulio plėtros ir gerovės didinimo tikslai. Jungtinės Tautos, kurios buvo išsikėlusios tikslą perpus sumažinti žmonių, gyvenančių antisanitarinėmis sąlygomis, skaičių iki 2015 m., dabar šį tikslą vadina nepasiekiamu.

Nevyriausybinės organizacijos „WaterAid", besirūpinančios higienos, vandens ir sanitarinėmis problemomis, vyriausiasis analitikas Danas Yeo teigia, kad sanitarija nėra patraukli sritis ir kad dauguma dalykų joje yra susiję su išmatomis, o tai daugelyje kontekstų yra tabu.