Kubos raketų krizė: kai pasaulis buvo sulaikęs kvėpavimą

Prieš 50 metų Kuboje pastebėtos Sovietų Sąjungos branduolinės raketos išprovokavo didžiausią Šaltojo karo krizė ir pavojingiausią momentą žmonijos istorijoje.

Vėliau žmonės abiejose barikadų pusėse liko įsitikinę, kad tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių pasauliui pavyko išvengti branduolinio konflikto tarp dviejų supervalstybių.

Dešimtmečius Kubos raketų krizė buvo vaizduojama kaip meistriškas tuomečio JAV prezidento Johno F.Kennedy pasirodymas, o juo besižavintys prisimena, kaip šis lyderis išsaugojo savitvardą ir sugebėjo išvengti karo.

Jo veiksmai dažnai pateikiami kaip pavyzdys, kaip lyderiai turėtų elgtis patirdami spaudimą, o JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton) yra pareiškusi, jog dabartinės Vašingtono administracijos manevrai dėl Irano branduolinės programos yra panašūs į J.F.Kennedy „didelės rizikos diplomatiją“.

Tačiau dokumentai iš anksčiau buvusių įslaptintų Sovietų Sąjungos ir JAV archyvų atskleidė labiau prozišką tikrovę: per tas 13 dienų 1962 metų spalį J.F.Kennedy ir tuomečiam sovietų lyderiui Nikitai Chruščiovui dažnai būdavo sunku suvaldyti sparčiai besivystančių įvykių grandinę.

Susirūpinęs dėl Amerikos branduolinio arsenalo pranašumo ir JAV pastangų nuversti Maskvai palankų komunistinį Kubos režimą, N.Chruščiovas 1962 metų gegužę nusprendė pasiųsti į šią salą daugiau nei 40 tūkst. karių ir dešimtis raketų su branduolinėmis kovinėmis galvutėmis.

Tuo pat metu N.Chruščiovas įtikinėjo Vašingtoną, kad negali būti jokios kalbos apie sovietų puolamosios ginkluotės dislokavimą Kuboje.

Amerikos lyderiai buvo priblokšti, kai spalio 16 dieną sužinojo, jog sovietų raketos jau atgabentos į Kubą - jos matėsi nuotraukose, padarytose iš žvalgybos lėktuvo U-2.

„Vyraujantis jausmas buvo šokiruojantis nepatiklumas“, - vėliau prisiminė prezidento brolis Robertas Kennedy.

Sovietų Sąjungai pavyko pasiekti visišką strateginį netikėtumą: JAV žvalgybos agentūros nesugebėjo aptikti apie pavojų perspėjančių ženklų.

Centrinės žvalgybos tarnyba (CŽV) buvo gavusi ne vieną pranešimą iš Kuboje veikiančių informatorių apie naktimis važinėjančias įtartinas kolonas, tačiau pareigūnai nepasitikėjo neaiškiomis žinutėmis, prieštaraujančiomis tvirtam įsitikinimui, jog Maskva nedrįs dislokuoti savo atominių Amerikos pašonėje, pasakojam Didžiosios Britanijos politiko ir istoriko Michaelo Dobbso (Maiklo Dobso) paskelbtoje šios krizės apžvalgoje „Minutė iki vidurnakčio“ (One Minute to Midnight).

Baltuosiuose rūmuose aukščiausias pareigas užimantys generolai patarė pradėti aviacijos smūgius, po kurių galėtų būti surengta sausumos pajėgų invazija į Kubą.

Tuo tarpu tuometis gynybos sekretorius Robertas McNamara (Robertas Maknamara) ir aukšto rango diplomatai pasisakė už salos blokadą, siekiant užkirsti kelią Sovietų Sąjungos laivams, galintiems atgabenti daugiau ginklų.

Spalio 22-ąją J.F.Kennedy paviešino žinią apie šią krizę savo kreipimesi į tautą ir nurodė įsakė paskelbti aukščiausio lygio parengtį JAV pajėgose. Prezidentas atmetė generolų rekomendacijas ir pasirinko Kubos jūrinę blokadą.

JAV karo laivams pasiekus numatytas pozicijas, Baltieji rūmai nekantriai laukė Sovietų Sąjungos laivų, plaukiančių į Kubą. Sovietų laivai apsisuko ir išplaukė atgal į savo šalį, o šis žingsnis buvo sutiktas su palengvėjimu visame pasaulyje.
Tačiau užkulisiuose įtampa toliau didėjo.

J.F.Kennedy ir N.Chruščiovas ieškojo kelio iš aklavietės, tačiau jų pastangoms trukdė persipynusios gijos, nesusipratimai ir griozdiškas diplomatinio susirašinėjimo mechanizmas, neleidęs atverti jokio tiesioginio ryšio kanalo.

Spalio 26-osios vakarą sovietai pasiūlė išgabenti savo raketas iš Kubos su sąlyga, kad amerikiečiai pažadės nesurengti invazijos į šią salą. Tačiau kitą sieną Maskva viešai pareikalavo, kad Jungtinės Valstijos atitrauktų iš Turkijos savo vidutinio nuotolio balistines raketas „Jupiter“.

Spalio 27-ąją, vėliau pramintą „Juoduoju šeštadieniu“, virš Kubos buvo numuštas vienas lėktuvas U-2, o J.F.Kennedy patarėjai aptarė atsakomųjų oro smūgių galimybes. Atrodė, kad padėtis tampa nevaldoma.

Pentagonas buvo pasiruošęs antradienį pradėti didelio masto bombardavimą, po kurio būtų surengtą 120 tūkst. karių invazija, prilygstanti sąjungininkų pajėgų išsilaipinimo operacijai Normandijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Tik praėjus 30 metų amerikiečiai sužinojo, kad „sovietai saloje turėjo dešimtis trumpojo nuotolio taktinių raketų, apginkluotų branduolinėmis kovinėmis galvutėmis, galinčiomis nušluoti visas besiveržiančias pajėgas“, rašo M.Dobbsas.

Krizei pasiekus viršūnę, abiem pusėms pagaliau pavyko susitarti.

Pagal kompromisinį susitarimą Vašingtonas pasižadėjo nesiųsti savo pajėgų į Kubą ir slapta įsipareigojo atitraukti savo raketas iš Turkijos. Tuo tarpu Maskva pažadėjo išgabenti iš Kubos savo kovines galvutes.

„Daug metų laikiau Kubos raketų krizę geriausiai suvaldyta užsienio politikos krize per pastarąją pusę šimtmečio“, - tuometis Pentagono vadovas R.McNamara sakė per vieną konferenciją Havanoje 2002 metais.

„Tačiau dabar darau išvadą, kad ir kaip nuovokiai buvo valdoma ši krizė, iki tų 13 nepaprastų dienų pabaigos sėkmė taip pat atliko reikšmingą vaidmenį, tik per plauką išvengiant branduolinio karo“, - pridūrė jis.

Buvęs Sovietų Sąjungos KGB Kubos reikalų skyriaus vadovas Nikolajus Leonovas taikią šios krizės baigtį laikė stebuklu.

„Atrodė, jog įvyko kažkoks dieviškas įsikišimas, padėjęs mums išsigelbėti“, - pažymėjo jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Operacija Taifūnas

Operacija Taifūnas portretas
1948-ųjų birželį JAV NST buvo parengtas planas "Čarioter": karas prasidės "nuo masinių atominių bombardavimų, vykdomų iš JAV oro pajėgų bazių, Vakarų pusrutulyje bei Didžiojoje Britanijoje... - ant 70 TSRS miestų bus numesta 133, o vėliau - dar 200 atominių bombų bei 250 TŪKSTANČIŲ TONŲ paprastų bombų. 1949 m. balandį JAV kongreso Atstovų rūmų finansų komiteto pirmininkas Klerenas Kenonas pareiškė: "Mes privalome pulti Maskvą bei kitus TSRS miestus. Viskas, ko mums dabar reikia, - tai turėti lėktuvų bombų gabenimui, apginkluoti kitų tautų karius, tegu siunčia savo jaunimą, kad mums nereikėtų siųsti savo". 1949-jų rugsėjį,TSRS susprogdinus atominę bombą, Pentagonas sukūrė planą "Trojan" - puolimą pradėti 1950-ųjų metų sausio 1 d., bet JAV strategai perkėlė jį į 1957-uosius metus (planas "Dropšot"). Pagal naują JAV NST direktyvą rekomenduota "įgyvendinti puolimą ne tik per atvirąsias, bet ir per slaptąsias operacijas". "Dropšot" plano koncepcijoje atsirado psichologinio, ekonominio bei pogrindinio karų strategavimas (planas "Liote", t. y. savotiškas "lašas po lašo"). 1962 m. Maskva per savo agentus gavo iš Prancūzijos slapčiausių NATO ir Pentagono dokumentų kopijas. Paketą atplėšė du žmonės, vienas iš jų, V. Pavlovas (1961 - 1966 m VSK/KGB Pirmosios Vyriausiosios Valdybos viršininko pavaduotojas), dalinasi prisiminimais: "Išvydau slapčiausių dokumentų kopijas, kuriose buvo nurodyti NATO bei JAV karinių pajėgų vadovybės numatyti atominių smūgių taikiniai - visi didžiausieji TSRS ir kitų socialistinių šalių miestai..." Bet... JAV buvo numačiusios smūgius ir savo pačių sąjungininkėms, tarp jų ir Vakarų Vokietijai. Buvo numatyta, kad į kai kurias Vakarų Europos šalis JAV atominiai smūgiai bus nukreipti ne tik ten įžengus tarybinei kariuomenei, bet ir prieš tai, "profilaktiškai", norint paversti šalių teritorijas "išdegintos nepereinamos žemės zona". TSRS pradėjo operaciją "Taifūnas". Šios operacijos tikslu tapo "JAV slaptų planų viešinimas ir sužlugdymas bei agresyviosios politikos savo sąjungininkų Europoje atžvilgiu demaskavimas". Lygiagretūs siekiai - "JAV pozicijų silpninimas Vakarų pasaulyje bei NATO viduje". Pentagono kėslų paviešinimas sustiprino nepasitikėjimą JAV politika Europos šalyse, tarp jų ir esančiose NATO sudėtyje. Prancūzija net buvo išstojusi iš NATO. 1969 m. vasarį Vakarų Vokietijos žurnalai "Štern" bei "Špygel" išspausdino straipsnius, grindžiamus visiškai įslaptintais, Pentagono dokumentais. Taip buvo suduotas mirtinas smūgis JAV planams atominiu ginklu sunaikinti TSRS ir kitas socialistines valstybes. Operacija "Taifūnas" prisidėjo prie 1975 m. Helcinkio iniciatyvos prielaidų susikūrimo. 1975 m. Helsinkio Pasitarime dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje 35 valstybės pasirašė Taikos zonos Europoje susikūrimo sutartį. Taip buvo suvaržytos JAV galimybės visų NATO narių vardu eskaluoti branduolinę grėsmę.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių