Kas Turkijai iš narystės Europos Sąjungoje?

Kai M. K. Atatiurkas 25-iems turkų tarnautojams uždraudė dėvėti tradicinę kepuraitę – fezą, žmones teko ilgai įtikinėti, kartais net naudojant prievartą, kad tikrasis kelias į šalies klestėjimą – kirsti osmanų įpročius ir elgtis bei atrodyti kaip vakariečiai.

Ilgainiui išaiškėjo, kad turkų tėvas buvo teisus.

Dabar Turkija ekonomiškai laikosi žymiai geriau nei dauguma Europos valstybių. Tačiau šalis neva norėtų būti pavyzdinga Europos Sąjungos mokine kitose srityse, jei tik nereikės per ilgai laukti, kol mokytojas įsileis į klasę.

Turkijos parlamento Užsienio ryšių komiteto pirmininką Volkaną Bozkirą Ankaroje šįkart kalbino LRT televizijos naujienų tarnybos žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė.

Ambasadorius V. Bozkiras – Turkijos diplomatijos veteranas, buvęs ambasadoriumi įvairiose šalyse, iš jų – Irake ir Jungtinėse Valstijose. Dabar jis vadovauja parlamento užsienio reikalų komitetui, yra valdančios partijos „Teisingumas ir plėtra“ narys. Po to, kai Turkija pareiškė, jog tikisi Lietuvai pirmininkaujant išjudinti savo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, ponas V. Bazgiras buvo paklaustas, kam Turkijai, kurios ekonomika išgyvena pakilimą, Europos Sąjunga (ES).

„Jau lygiai 50-mt metų, kai Turkija pasirašė asociacijos sutartį su ES. Taigi, esame apsisprendę. Derybas pradėjome derybas 2005-aisiais, bet užbaigėme tik vieną skyrių. 18 skyrių užblokuoti tik dėl politinių priežasčių. Tai stabdo visą procesą, bet Turkija stengiasi ir toliau stengsis įstoti į ES.

Ironiška, bet per tą laiką spėjo pasikeisti paradigma: Turkijai jau ne tokie svarbi narystės ekonominė nauda. Jeigu Turkija taptų ES nare, mūsų ekonominė padėtis būtų geresnė negu 22 ES narių, o jeigu kalbėsime apie Mastrichto kriterijus euro zonai, tai tik Vokietija ir Turkija yra arti jų.

Bet ES galioja geriausi pasaulyje įstatymai dėl žmogaus teisių, demokratijos, maisto saugumo, gamtosaugos, švietimo, todėl Turkija vis dar tikisi tapti jos nare. Jeigu ES nenorės priimti Turkijos, mums tai nebus katastrofa“, – tikina Turkijos parlamento užsienio ryšių komiteto pirmininkas.

Ambasadorius V. Bozkiras pabrėžia – Muitų sąjunga su ES Turkiją sieja nuo 1995-ųjų. Jokia šalis iki tol nesiryžo pasirašyti Muitų sąjungos sutarties netapusi ES nare, nes gali neatlaikyti ekonomikos milžinų konkurencijos.

„Turkija išsilaikė. Dabar mūsų prekybos apimtis – 120 mlrd. eurų per metus. Tai rodo, kokie svarbūs mūsų ryšiai. Kitas klausimas – energetikos šaltinių kelio saugumas. Svarbūs energijos šaltinių ištekliai yra į rytus nuo Turkijos, tapusi ES nare Turkija bus saugaus dujų ir naftos tiekimo garantas“, – akcentuoja V. Bokziras.

Tiesa, Turkijos visuomenė atsargiai vertina narystės Europos Sąjungoje perspektyvas – ne vien įstrigusių derybų, bet krizės, kuri griaužia euro zoną.

„Jeigu matytume, kad derybos vyksta sklandžiai, švelnėja vizų režimas, kad mūsų lyderiai – vėl Europos Sąjungos bendrose nuotraukose, kur jie būdavo iki 2004-ųjų. Šeimyninėse nuotraukose Dubline ir Atėnuose, kai Lietuva tapo ES nare, šeimyninėse nuotraukose netrūko ir Turkijos lyderių. Jie kaip stebėtojai netgi pasirašė Romos sutartį, Konstituciją, kurią vėliau daugelio šalių parlamentai atmetė. Vėliau, kai buvo priimtos 12 naujų narių, Turkijos lyderių neliko šeimyninėse nuotraukose, ir labai sunku mūsų visuomenei paaiškinti, kodėl jie ten buvo ir staiga dingo“, – sako Turkijos parlamento Užsienio ryšių komiteto pirmininkas.

Pasak jo, Kipras tik pateikiamas kaip svarbiausia Ankaros kliūtis į Europos Sąjungą. Daug svarbesnės problemos, kurios iškils kai kuriose šalyse įstojus Turkijai, pavyzdžiui, nauja migrantų banga, Islamo įtakos didėjimas.

„Dvi šalys [Kipras ir Graikija – red. past.], kurios netiko tapti euro zonos narėmis, bet tapo, dabar išgyvena sunkumus. Nežinia, ar tikrieji rodikliai buvo slepiami, ar tie, kas priima sprendimus, nenorėjo jų matyti. Tai privedė prie katastrofiškos padėties, o ES tenka spręsti problemas šalių, kurios neturėjo teisės tapti euro zonos narėmis.

Žinoma, jei ES turi valios priimti Turkiją, pats laikas paspausti Kipro problemos sprendimą. Turkija tam pasirengusi, deja, padalyta sala buvo priimta į ES, nors žinome, kad bet kuri šalis, turinti ginčų su kaimynais, turi palaukti laukiamajame, kol išspręs šias problemas. Priimta buvo graikiškoji Kipro dalis, nes esą tik joje veikė Europos Sąjungos įstatymai. Nors ta dalis, kurioje ES įstatymai neįgyvendinti, turi prezidentą, ministrą pirmininką, parlamentą, čia vyksta rinkimai, ir ji tiekia elektrą, vandenį tai daliai, kur Europos Sąjungos įstatymai veikia“, – pastebi pašnekovas.

Diplomatas atmeta nuogąstavimus, kad Turkija tolsta nuo pasaulietinės valstybės principų, ir tai siejama su valdančiąja Teisingumo ir plėtros partija.

„Terminas pasaulietiškumas skirtas valstybei. Jis reiškia, kad valstybė nesikiša į religijos reikalus, suteikia individui tikėjimo, kokio jis pageidauja, laisvę. Individas negali būti pasaulietiškas, jis gali būti musulmonas, krikščionis, ateistas. Todėl kai kurios Europos valstybės laikosi klaidingo požiūrio. Turkijoje – 70 mln. gyventojų, iš jų – 99 proc. musulmonai. Bet Konstitucijoje aiškiai parašyta – Turkija yra respublika, pasaulietiška valstybė, joje – įstatymo viršenybė.

Turkijoje gyvena ir žydų, graikų ortodoksų, sirų, Turkija – labai spalvingas religijų, kalbų, dialektų derinys. Kalbame 22 kalbomis, 52 dialektais. Turkijoje gyvena daugiau albanų negu pačioje Albanijoje – 2 mln., 5 mln. bosnių (daugiau negu gyventojų Bosnijoje ir Hercegovinoje), 6 mln. Turkijos piliečių yra kilę iš Kaukazo. Gyvena arabų, kurdų, iraniečių – tai tikrai spalvingas derinys.

Ką daro valstybė? Tai, ko iš jos reikalauja demokratija. Per paskutinius rinkimus balsavo 42 mln. rinkėjų. Valdančioji partija laimėjo surinkusi 21 mln. balsų – už ją balsavo kas antras rinkėjas.

Kaip ir Europos Sąjungoje, politikos klaidas taiso rinkimai. Kitais metais vyks vietos valdžios rinkimai, 2015-aisiais visuotiniai. Neverta ginčytis – Turkija yra pasaulietiška valstybė, kurioje 99 proc. gyventojų – musulmonai, ir kurioje kiekvienas gali išpažinti savo tikėjimą“, – pabrėžia Turkijos parlamento užsienio ryšių komiteto pirmininkas.

Kita vertus, į regiono lyderes besiveržianti Turkija sulaukia ir kitų priekaištų: jog yra nepakankamai islamiška tokiam vaidmeniui.