Istorikas: Josipas Brozas Tito vykdė genocidą

Iki šiol vienur silpniau, kitur stipriau vis dar sugaudžia Antrojo pasaulinio karo pabaigos aidai.

Austrijos federalinėje žemėje Karintijoje ypač dramatiškai klostėsi įvykiai 1945 m. pirmosiomis trimis gegužės savaitėmis.

Aptiktos Tito partizanų nusikaltimų vietos

Jaunas austrų istorikas Florianas Rulitzas ketverius metus tyrinėjo Tito partizanų vykdytas žudynes. Jis naudojosi slaptomis archyvinėmis bylomis, policijos ir parapijų archyvais, užrašė interviu su daugybe laikmečio liudininkų ir pasiekė stulbinančių rezultatų: nustatė žudynių vietas ir masines kapavietes, kurios iki šiol buvo nežinomos, nutylimos arba eufemistiškai vadinamos „partizanų kapais“ ir „sugrįžusių karo belaisvių kapais“.

Remdamasis dokumentais, F.Rulitzas įrodė, jog visose tose vietose ilsisi per dvi pokario savaites Tito partizanų nužudytų žmonių palaikai.

Dokumentai ir liudininkų pasakojimai patvirtina, jog iš belaisvių stovyklų nužudytųjų pabėgėlių kūnai sunkvežimiais buvo vežami į Jugoslaviją ir ten užkasami.
Istoriko tyrinėjimai padėjo aptikti dar vieną masinę kapavietę ir Slovėnijoje – ten vienoje štolnėje buvo užkasti tūkstančiai Tito partizanų nužudytųjų kūnų.

Į Austriją buvo pasitraukę kroatų ir slovėnų antikomunistai ir juos remiantys civiliai. Nors jie spėjo pasiduoti britams, šie perdavė pabėgėlius Tito partizanams, kurie ties Bleiburgu nužudė visus nespėjusius išsigelbėti – šios žudynės žinomos Bleiburgo skerdynių vardu. Aukų kūnai taip pat buvo išvežti į Jugoslaviją. Tik maža dalis jų buvo užkasti Austrijoje.

Žudynes stebėjo penkiolikmetis

F.Rulitzui pavyko sutikti Johanną Neuberschą, kuris vieną 1945 m. gegužės dieną buvo žiaurios scenos liudininkas. Jis iš pamiškės stebėjo, kaip kelio posūkyje už Bleiburgo, netoli sienos su Slovėnija, „komunistai partizanai“ sušaudė kelis kroatus ir užkasė juos kartu su nušautais arkliais: į gilią duobę žemiau kelio sumetė kūnus, ant jų – arklius.

J.Neuberschas parodė medžius, kurie per tą laiką užaugo šalia baisiosios duobės. Senasis austras prisiminė dar kitą epizodą, kaip jis tų pačių 1945 m. pirmosiomis vasaros dienomis kartu su tėvu palaidojo vieną nužudytąjį – tėvui apie kūną pranešė vienas valstietis. „Kūnas buvo pilnas kirmėlių, odos nebuvo likę nė lopelio; mudu su tėvu čia pat nukasėme kokių 30 centimetrų žemės sluoksnį ir palaikus kastuvais įvertėme į tą įdubimą, užkasėme paguldytą ant pilvo, kitaip neišėjo“, – kalbėjo senasis žmogus. Jis prisiminė dar kelias vietas, kur buvo užkasti nužudytieji.

Paskelbus žiniasklaidoje apie nežinomas kapavietes, Klagenfurto prokuratūra pradėjo tyrimą dėl įtarimo įvykdžius nusikaltimus žmoniškumui.

Karintijoje karas baigėsi 1945 m. gegužės 21-ąją

Vienas iš F.Rulitzo ketverių metų triūso rezultatų – įvardintas faktas, kad Karintijoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. gegužės 21 d. Nes per dvi savaites, praėjusias po Vokietijos kapituliacijos, Tito partizanai vien tik pietų Karintijoje nužudė apie 1000 žmonių.

Tarp 130 išvežtųjų iš Karintijos į Jugoslaviją daugiausia buvo Kroatijos ir Slovėnijos antikomunistų, buvo daug civilių pabėgėlių ir iš fronto pasitraukusių vokiečių kareivių. Traukdamiesi nuo komunistų, į Karintiją buvo atbėgę apie 250 tūkstančių slavų, apie 200 tūkstančių pabėgėlių britai prievarta privertė grįžti atgal.

Remdamasis ketverių metų tyrinėjimais, Florianas Rulitzas išleido knygą „Die Tragödie von Bleiburg und Viktring“ („Bleiburgo ir Viktringo tragedija“) – Viktringe daugiausia buvo žudomi slovėnų pabėgėliai.

Duobė vėl užkasta

Istoriko pateikti duomenys duoda pagrindą spėti, jog ir kitose Karintijos vietovėse gali būti pabėgėlių antikomunistų palaikų. Apylinkų gyventojai įaudrinti. Esą jau prieš aštuonerius metus tiesiant šilumines trasas buvo aptikta griaučių likučių.

„Mačiau kaukolę, šalia gulėjo šalmas. Mums buvo liepta dirbti atokiau, o prakasta duobė vėl buvo užkasta“, – prisiminė darbininkas Manfredas J.

„Tikrai, tada buvo kasama šiluminė trasa. Tą reikalą aiškinsimės“, – kalbėjo Ferlacho meras. Panašių faktų liudininkai papasakojo, prisiminę Lavamiundo gyvenvietės statybą.

Ekspertai tikisi, jog palaikai bus ekshumuoti. Prokuratūros atstovas pasakė, jog galutinis sprendimas šiuo klausimu dar nepriimtas.

F.Rulitzo knygos recenzijos internete

Kroatų laikraštyje „Nedjelja“ paskelbtoje recenzijoje labai vertinami kruopštaus F.Rulitzo darbo rezultatai, pabrėžiama, jog pirmosiomis pokario savaitėmis Karintijoje vykusioms kovoms bei antikomunistų slavų pabėgėlių iš Jugoslavijos žudynėms Kroatijos ir Slovėnijos valstybių atminimo kultūroje skiriamas ypatingas dėmesys. Primenama, kad iki Jugoslavijos subyrėjimo oficiali politika neigė, jog pabėgėliai buvo Tito komunistų smurtavimo aukos.

Kitos recenzijos autorius Hansas-Dieteris Pohlis pažymi, jog F.Rulitzo aptikti šaltiniai leidžia kitaip vertinti pokario įvykius ir Jugoslavijos politiką. Recenzentas knygą ypač vertina dar ir dėl to, kad joje atskleistas abejotinas britų armijos vaidmuo – juk ji, išduodama Jugoslavijai antikomunistus pabėgėlius, sudarė sąlygas masinėms žudynėms.

Už komunizmo nusikaltimų tyrimą – grasinimai

Kaip žinome, Vakarų Europos šalyse komunistų nusikaltimai nėra visuotinai smerkiami. F.Rulitzas dar iki knygos išleidimo susilaukė raginimų neleisti knygos ir grasinimų telefonu. Mokslininką visaip bandoma diskredituoti. Esą jis menkina Jugoslavijos partizanų vaidmenį kovoje prieš fašizmą.

Sektinais pavyzdžiais istorikas laikąs Jörgą Haiderį, Ewaldą Stadlerį ir Umberto Rossi. Kelios F.Rulitzo pasakytos frazės interpretuojamos kaip rasistinės. Morališkai sutriuškinti F.Rulitzą siekiama simpatijų neonaciams vėzdu. Net Austrijos laisvės partija, kuriai priklauso istorikas, esanti nacių partijos įpėdinė. Svarbiausias argumentas prieš jaunąjį mokslininką – programišiai įsibrovėliai aptikę jo adresą internetinės parduotuvės „Thor Steinar„ klientų sąraše.

F.Rulitzas teigia, jog taip bandoma jį diskredituoti, o jo priešininkai tikrai buvę įžvalgūs – F.Rulitzo pavardė buvo įtraukta į tą sąrašą 2009 m., kai istorikas buvo tik įpusėjęs savo darbą.

Minėtoji parduotuvė prekiauja įvairiais neonacių simboliais, marškinėliais ir pan. Produkcija su “Thor Steinar„ etiketėmis uždrausta Vokietijos bundestage, universitetuose, keliuose stadionuose.

Beje, dėl vieno policijos mokyklos studento, kurio pavardė aptikta kitoje neonacių simbolika prekiaujančioje internetinėje parduotuvėje, Karintijos žemės konstitucijos gynimo ir kovos prieš terorizmą skyrius atlieka tyrimą.

F.Rulitzo atvejis rodo, kokia gaji komunizmo pasėta sėkla Vakarų Europoje.