Berlusconi: itališko meilės romano pabaiga

Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis), kuris šeštadienį atsistatydino iš premjero posto, yra žavus milijardierius gundoma šypsena, bet audringas jo romanas su Italija baigėsi dideliu kartėliu.

Silvio Berlusconi, kuris šeštadienį atsistatydino iš premjero posto, yra žavus milijardierius gundoma šypsena, bet audringas jo romanas su Italija baigėsi dideliu kartėliu.

Pasitikėjimu trykštantis S.Berlusconi, 10-ajame dešimtmetyje įsiveržęs į politikos areną, apžavėjo Italiją. Jis buvo laikomas gaivaus oro ir energijos gurkšniu po politinės korupcijos ir skandalų periodo.

Drąsus ir ryškus šio žiniasklaidos magnato politinis debiutas 1993 metais su naujai įsteigta ir pagal futbolo sirgalių skanduotę pavadinta partija „Forza Italia“ („Pirmyn, Italija“) neturėjo precedento ir pelnė jam didelę visuomenės paramą.

Tačiau, nors kai kas ir žavisi jo populistiniu stiliumi ir „amerikietiškosios svajonės“ propagavimu, kiti italai pavargo nuo jo sekso skandalų ir virtinės netaktiškų žingsnių tarptautinėje arenoje.

S.Berlusconi, kuris buvo priverstas pasitraukti dėl to, kad nevykusiai spręsdamas didžiulę finansinę krizę prarado daugumą parlamente, populiarumas pastarosiomis dienomis pasiekė rekordines žemumas - 22 procentus.

1936-aisiais Milane gimęs S.Berlusconi buvo didžiulis dainininkų Nato Kingo Cole'o (Neito Kongo Koulo) ir Franko Sinatros (Frenko Sinatros) gerbėjas, o mokyklos atostogas leisdavo grodamas kontrabosu. Vėliau, studijuodamas teisę universitete, jis pasirodydavo Milano naktiniuose klubuose.

Jis yra trumpai dirbęs ir kruizinio laivo dainininku, o paskui pradėjo pelningą karjerą tuo metu klestėjusiame statybų sektoriuje - sudarydamas susitarimą su tėvo banko vadovu ir meistriškai įtikindamas kitus investuoti į jo verslą.

Dėl S.Berlusconi verslo pradžios finansavimo šaltinius gaubiančios paslapties kritikai ne kartą kaltino jį ryšiais su organizuotu nusikalstamumu, pinigų plovimu ir korupcija.

Neskaitant kelių pradinių nuosprendžių dėl sukčiavimo ir nepanaikintų kaltinimų sudarinėjus sąjungas su nuteistais sukčiais, tarp jų - vieno gangsterio nusamdymo arklininku, visos jam iškeltos bylos buvo laimėtos po apeliacijų pateikimo ar suėjus senaties terminui.

1978 metais S.Berlusconi įsteigė holdingo bendrovę „Fininvest“, kuri vėliau apėmė kelias didžiules kompanijas, tarp jų - „Mediaset“ su trimis nacionalinės televizijos kanalais ir vieną garsiausių pasaulio futbolo klubų „AC Milan“.

Tačiau 10-ojo dešimtmečio pradžioje dėl prastų investicijų jo skolos smarkiai išaugo, ir kritikai sako, kad jis į politiką atėjo gelbėti savo imperijos, nes baiminosi, kad kairiosios pakraipos vyriausybė pakenks jo įtakingam žiniasklaidos konglomeratui.

Jo pirmoji tarnyba premjero poste 1994 metais truko vos kelis mėnesius, bet 2001-aisiais po intensyvios žiniasklaidos kampanijos, kurios metu, be kitų dalykų, į 15 mln. italų namų buvo išsiuntinėta iliustruota knyga apie jo pasiekimus, jis buvo išrinktas vėl.

„Il Cavaliere“ („Riteriu“) pramintas žiniasklaidos magnatas valdė iki 2006-ųjų - tai buvo ilgiausias premjero darbo laikas per visą Italijos pokario istoriją. 2008-aisiais jis buvo išrinktas trečią kartą.

S.Berlusconi, kuris nuo 1996 iki 2008 metų buvo turtingiausias Italijos žmogus, turi prabangių vilų visame pasaulyje, taip pat - Šiaurės Italijoje ir Sardinijoje. Pastaraisiais metais linksmybes mėgstantis premjeras įsivėlė į virtinę sekso ir teisinių skandalų.

Romantiškasis premjeras taškėsi pinigais, apgyvendindavo palydoves prabangiuose apartamentuose ir vos per vienus metus 14-ai jaunų moterų davė 562 tūkst. eurų, rodo per tyrimą paskelbtos detalės apie jo bankų sąskaitas.

Nors S.Berlusconi kaltino kairiųjų politinių pažiūrų teisėjus surezgus sąmokslą teisti jį dėl korupcijos, kyšininkavimo ir sukčiavimo, ekonomikos krizę išgyvenantys italai skundėsi jo neveiklumu ir juokdario reputacija užsienyje.

S.Berlusconi pagarsėjo flirtu su valstybių vadovėmis moterimis ir abejotinais juokeliais, tarp kurių yra vieno vokiečių europarlamentaro palyginimas su nacių mirties stovyklos kapo (prižiūrėtoju) ir JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) pavadinimas „įdegusiu“.

Jis taip pat flirtavo su Libijos diktatoriumi Muamaru Kadhafi (Muamaru Kadafiu). Prasidėjus sukilimui šioje buvusioje Italijos kolonijoje, sakė, kad „nenori trukdyti“ M.Kadhafi, bet vėliau paragino jį atsistatydinti.

S.Berlusconi draugystė su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu taip pat buvo smarkiai kritikuojama, kaip ir jo perdėtos pagyros tuo metu dar valdžioje buvusiems Egipto ir Tuniso lyderiams Hosni Mubarakui (Hosniui Mubarakui) ir Zine'ui el Abidine'ui Ben Ali (Zinui Abidinui Ben Aliui).

S.Berlusconi antroji žmona Veronica Lario (Veronika Lario) 2009 metais pateikė skyrybų prašymą dėl gandų apie jo kompromituojančius ryšius su jaunomis blondinėmis ir sekso vakarėlius, kurių metu nuogos merginos mainais į dovanas jaudindavo senstelėjusį „lotynų meilužį“.

Jo populiarumą sumažino ir iškilę įtarimai, kad jis sumokėjo už seksą su marokiete šokėja „Ruby“ („Rube širdžių ėdike“), kuriai tuo metu tebuvo 17-a. Tada į gatves protestuoti išėjo tūkstančiai Italijos moterų.

Neseniai šalininkams pasakytas jo sąmojis, kad jis savo partijos populiarumui padidinti turėtų ją pervardyti „Forza gnocca“ („Pirmyn, putės!“), taip pat nepavyko ir buvo daugelio pasmerktas. O paskutinė jo romano su Italija tašką tikriausiai padėjo anksčiau šiais metais į italų spaudą „nutekėjęs“ slapta pasiklausytas telefoninis pokalbis, kuriame premjeras Italiją pavadino „šūdina šalimi“ ir sakė negalįs sulaukti, kol išvažiuos.

Po jo atsistatydinimo lengviau atsikvėpė daugelis italų. Jie sako, kad jo valdymas buvo ekonomiškai katastrofiškas ir kad jis valdžia naudojosi savanaudiškais sumetimais.

Tačiau likę ištikimiausi jo šalininkai sako, kad S.Berlusconi išgujo kairiųjų pažiūrų prokurorai ir jo priešai Europoje.

Nors dėl futbolo pamišęs S.Berlusconi yra sakęs, kad gali grįžti vadovauti „AC Milan“, kai kas mano, kad jis negali gyventi nebūdamas dėmesio centre ir turi pakankamai energijos, kad surengtų dar vieną akinamą sugrįžimą.