Argentina: popiežiaus išrinkimas šalyje gaivina praeities prisiminimus

Naujasis popiežius Pranciškus daugelio yra giriamas dėl kuklumo ir nenoro kalbėti apie save, o juo besižavintys teigia, kad būtent dėl šių charakterio savybių dvasininkas beveik nesistengė paneigti vieno iš sunkiausių jam metamų kaltinimų: jog jis buvo vienas iš Bažnyčios hierarchų, aktyviai palaikiusių kruviną Argentinos diktatūrą.

Neginčijama, kad Jose Mario Bergoglio (Chosė Marijus Bergoljas, kaip ir dauguma kitų argentiniečių, atvirai nestojo prieš karinę chuntą, valdžiusią 1976-1983 metais.

Tuo metu šalyje vyko „purvinasis karas“, per kurį buvo pagrobti ir nužudyti tūkstančiai žmonių, generolams stengiantis eliminuoti kairiuosius oponentus.

Tačiau naujojo popiežiaus oficialusis biografas Sergio Rubinas (Serchijus Rubinas) teigia, kad pasyvi pozicija buvo visos Katalikų Bažnyčios yda ir kad neteisinga versti J.M.Bergoglio kolektyvinę kaltę, dėl kurios daugelis jo kartos argentiniečių tebejaučia sąžinės priekaištus.

„Kai kuriais atžvilgiais, daugelis mūsų, argentiniečių, galiausiai tapome bendrininkais“ - tais laikais, kai bet kuris, išsakęs prieštaravimų, galėjo tapti taikiniu, S.Rubinas sakė duodamas interviu naujienų agentūrai AP prieš prasidedant konklavai.

Kai kurie aktyvistai kaltina 76 metų J.M.Bergoglio labiau rūpinusis išsaugoti gerą Bažnyčios įvaizdį negu liudyti daugelyje Argentinoje iškeltų bylų dėl žmogaus teisių pažeidimų.

„Kalbant apie Bažnyčios ir ypač Bergoglio elgesį, elgiamasi veidmainiškai“, - sakė Estela de la Cuadra (Estela de la Kvadra), kurios motina diktatūros metais kartu su kitomis moterimis įkūrė aktyvistų judėjimą „Gegužės aikštės senelės“, ieškojusį dingusių šeimų narių.

„Dabar vyksta visokiausi teismai, o Bergoglio sistemingai atsisako juos palaikyti“, - pridūrė ji.

J.M.Bergoglio dukart pasinaudojo Argentinos įstatymų numatyta teise, atsisakydamas liudyti atviruose teismo procesuose dėl kankinimų ir žudymų baimę kėlusioje chuntos kalėjimu paverstoje Karo laivyno mechanikų mokykloje, taip pat dėl atvejų, kai būdavo atimami suimtų asmenų vaikai.

Kai jis galiausiai davė parodymus 2010 metais, atsakymai buvo labai aptakūs, pažymėjo žmogaus teisių gynėja Myriam Bregman (Miriam Bregman).

Pasak jos, paties J.M.Bergoglio pareiškimai įrodo, kad Bažnyčios pareigūnai anksti sužinojo, jog chunta kankina ir žudo Argentinos piliečius, tačiau Bažnyčia viešai palaikė diktatorius.

„Diktatūra nebūtų galėjusi veikti tokiais metodais, neturėdama šio svarbaus palaikymo“, - pažymėjo M.Bregman.

S.Rubinas, rašantis apie religinius reikalus Argentinos dienraštyje „Clarin“, sakė, kad J.M.Bergoglio iš tiesų smarkiai rizikavo, gelbėdamas „ardomuosius elementus“ diktatūros metais, tačiau apie tai viešai nesipasakojo.

Tačiau 2010 metais išleistoje S.Rubino knygoje „Jėzuitas“ (El Jesuita) apie šio dvasininko gyvenimą, J.M.Bergoglio aiškino nenorėjęs nusileisti iki savo kritikų lygio, taip pat pasidalijo kai kuriais savo prisiminimais.

Jis teigė kartą perdavęs savo argentinietišką tapatybės pažymėjimą vienam panašios išvaizdos vyrui, ieškomam chuntos, tokiu būdu padėdamas jam pabėgti į Braziliją.

J.M.Bergoglio teigė, kad ne kartą yra priglaudęs bėglius Bažnyčios pastatuose, kol jiems būdavo sudaromos sąlygos saugiai pasitraukti į užsienį.

Vienas iš sunkiausių kaltinimų, nukreiptų prieš J.M. Bergoglio - jog būdamas jaunas Argentinos jėzuitų lyderis jis nesutiko išsakyti palaikymo dviem kunigams aktyvistams, skleidusiems išlaisvinimo teologijos mokymą Buenos Airių lūšnynuose ir galiausiai dingusiems be žinios. Vėliau paaiškėjo, kad tie kunigai buvo pagrobti ir kankinami Karo laivyno mechanikų mokykloje.

J.M.Bergoglio sakė siūlęs tiems kunigams - Orlando Yorio (Orlandui Jorijui) ir Francisco Jalicsui (Fransiskui Chaliksui) nutraukti darbą lūšnynuose dėl jų pačių saugumo, tačiau jie atsisakė.

Tačiau vėliau O.Yorio pareiškė, kad J.M.Bergoglio faktiškai perdavė juodu mirties būriams, atsisakęs viešai palaikyti jų veiklą.

O.Yorio dabar jau miręs, o F.Jalicsas atsisako komentuoti tuos įvykius, užsidaręs viename Vokietijos vienuolyne.

Po šiurpinančio skrydžio sraigtasparniu abu kunigai galiausiai buvo išmesti viename lauke užrištomis akimis. Jie tapo vienais iš nedaugelio kalinių, likusių gyvų Karo laivyno mechanikų mokyklos pragare.

Pasak S.Rubino, J.M.Bergoglio nenoriai papasakojo jam kitą šios istorijos pusę: jog jis slapta dėjo didžiules pastangas, kad išgelbėtų tuos kunigus.

Būdamas vyresnis nei 30 metų, Argentinos jėzuitų lyderis įtikino baimę kėlusio diktatoriaus Jorge Videlos (Chorchės Videlos) šeimos kunigą apsimesti susirgusiu, kad J.M.Bergoglio galėtų aukoti mišias vietoje jo. Tokiu būdu patekęs į chuntos lyderio namus, J.M.Bergoglio privačiai paprašė jo suteikti malonę pagrobtiems kunigams, rašo S.Rubinas.

Visa tai buvo atlikta slaptai - tuo metu, kai kiti Bažnyčios lyderiai viešai palaikė chuntą ir ragino katalikus atkurti „meilę šaliai“, nors gatvėse siautėjo teroras.

„Tai labai opi tema, - S.Rubinas sakė AP. - Argentinos Bažnyčia buvo viena iš labiausiai konservatyvių Lotynų Amerikoje. Ji buvo palankiai nusiteikusi karinių lyderių atžvilgiu, o dar blogiau, kad pastarieji laikė save krikščionimis ir vadino save gerais katalikais.“

Tuo metu Bažnyčios hierarchų ratą sudarė apie 50 vyskupų, daugiausiai konservatyvių pažiūrų. Kai kurie iš jų laikėsi pažangios pozicijos ir buvo nužudyti. S.Rubino nuomone, J.M.Bergoglio buvo kažkur viduryje.

„Kai kurie buvo į tai pasinėrę iki kaklo“, - teigė biografas, kaip pavyzdį pateikdamas tuometį policijos kapelioną Christianą Federico von Wernichą (Kristijaną Federiką fon Vernichą), dabar atliekantį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę už kankinimus ir pagrobimus.

„Tačiau buvo tokių, kurie rizikavo viskuo, atvirai mesdami iššūkį chuntai, ir kai kurie iš jų neteko gyvybių“, - pridūrė S.Rubinas, sakydamas, jog tarp jų buvo vyskupas Enrique Angelelli (Enrikė Ancheleljis), žuvęs per įtartiną eismo įvykį 1976 metais, gabendamas įrodymus apie dviejų kunigų nužudymą.

S.Rubinas sakė, kad aktyvistai, palaikantys glaudžius ryšius su Argentinos prezidente Cristina Fernandez-Kirchner (Kristina Fernandes-Kiršner), „mėgino įpainioti Bergoglio į kai kurias žmogaus teisių bylas, net jeigu jam iš tikrųjų ten ne vieta“.

Kita vertus, aktyvistai sako, kad Argentinos Bažnyčia pernelyg ilgai delsė atsiprašyti dėl savo nesugebėjimo ginti žmogaus teises ir iki šiol nėra įvardijusi asmenų, atsakingų už daugelį pažeidimų, apie kuriuos Bažnyčiai jau tuo metu buvo žinoma.

J.M.Bergoglio buvo paskirtas Buenos Airių kardinolu 2001 metais.

Tačiau tik 2006-aisiais, kai tuometis prezidentas Nestoras Kirchneris (Nestoras Kiršneris) paskelbė oficialią gedulo dieną, minint E.Angelelli žūties 30-ąsias metines, J.M.Bergoglio pavadino jį kankiniu. Tuo pačiu jis tapo pirmuoju Bažnyčios pareigūnu, viešai pripažinusiu, jog tas vyskupas buvo nužudytas.

Vadovaujant J.M.Bergoglio, Argentinos vyskupai pernai spalį taip pat paskelbė bendrą atsiprašymą dėl Bažnyčios nesugebėjimo apsaugoti savo tikinčiųjų diktatūros metais, tačiau tame pareiškime dėl smurto maždaug vienodai kaltino chuntą ir jos priešus.

„Bergoglio labai kritiškai vertino žmogaus teisių pažeidimus per diktatūrą, tačiau jis taip pat visada kritikuodavo kairiuosius partizanus; jis neužmiršo to pusės“, - aiškino S.Rubinas.

J.M.Bergoglio taip pat buvo kaltinamas nusigręžęs nuo De la Cuadrų šeimos, kuri dėl valstybinio teroro neteko penkių artimųjų, įskaitant Estelos seserį Eleną, kuri buvo 5-ą mėnesį nėščia, kai buvo pagrobta ir nužudyta 1977 metais.

Ši šeima kreipėsi į tuometį Jėzuitų draugijos vadovą Romoje, kuris paragino J.M.Bergoglio jiems padėti.

Tuomet Argentinos jėzuitų lyderis paskyrė aukšto rango dvasininką pasirūpinti šiuo klausimu. Po kelių mėnesių šis monsinjoras grįžo su vieno pulkininko rašteliu, kuriame buvo nurodyta, jog ta moteris kalėjime pagimdė mergytę ir kad ji buvo perduota vienai šeimai. Tačiau, kaip buvo nurodyta raštelyje, ta šeima esanti „pernelyg svarbi“, kad įvaikinimas būtų atšauktas.

Nors esama rašytinių įrodymų dėl bylos, su kuria jis buvo asmeniškai susijęs, J.M.Bergoglio 2010 metais paliudijo iki diktatūros pabaigos nežinojęs apie jokius pavogtus kūdikius.

„Bergoglio laikėsi labai bailaus požiūrio dėl siaubingų dalykų, tokių kaip kūdikių vagystės, - Estela de la Cuadra sakė AP. - Klausimas, kaip būtų galima išgelbėti jo vardą, išgelbėti jį. Tačiau jis negali užgniaužti šių kaltinimų, kad jie neiškiltų į viešumą. Žmonės žino, koks jis yra.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių