Antros kadencijos siekiantis B. Obama meta iššūkį istorijai

Kad ir kada baigtųsi Baracko Obamos darbas JAV prezidento poste, jo palikimas bus istorinis: šis politikas tapo pirmuoju juodaodžiu, stojusiu prie valstybės vairo šalyje, kurioje nuo pat įkūrimo rasiniai klausimai buvo itin opūs.

Tačiau perrinkimo siekiančio B.Obamos šalininkams labiau svarbi idėja, jog tik po darbo Baltuosiuose rūmuose visus aštuonerius metus šis prezidentas būtų prisimenamas dėl savo atneštų pokyčių, o ne tik dėl kilmės.

Nors B.Obamos rasė buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių jo išrinkimas 2008 metais buvo euforiškai sveikinamas, vėliau jis retai tapdavo dominuojančiu politikoje.

Prezidentas greitai susidūrė su politine tikrove, kurią patyrė daugelis jo pirmtakų: 44-ojo JAV prezidento programai iškilo pavojus žlugti dėl nuožmios susipriešinusių partijų kovos.

Visi prezidentas svajoja pelnyti antrąją kadenciją, tačiau B.Obama to gali trokšti netgi labiau, nes jo varžovas respublikonas Mittas Romney žada atšaukti daugumą dabartinio lyderio pasiekimų.

Ant kortos pastatytas visas B.Obamos politinis projektas - idėja, kad Amerika nėra tokia susiskaldžiusi, kaip atrodo iš pažiūros; kad aktyvistų judėjimas gali pakeisti šalį iš pagrindų ir kad viltis gali turėti juntamą politinę galią.

„Mūsų likimas nėra rašomas mums, jį rašome mes“, - B.Obama per rinkimų kampaniją sakė klausytojams Naujajame Hampšyre, siekdamas atgaivinti tikėjimą, kad užsibrėžti tikslai gali būti įgyvendinti. Šis tikėjimas tapo jo pirmosios pergalės rinkimuose varikliu, tačiau vėliau išblėso.

„Žvelgiame į tą tolimą horizontą, į naują ribą. Įsivaizduojame geresnę Ameriką, o tada sunkiai dirbame, kad, kad tai išsipildytų“, - pridūrė prezidentas.

Jeigu B.Obama laimėtų lapkričio 6-ąją, didelę dalį savo antrosios kadencijos jis praleistų įtvirtindamas pirmosios kadencijos palikimą.

Jis ketina giliai Amerikos gyvenime įdiegti savo pasiūlytą sveikatos apsaugos sistemos reformą, tapusią svarbiausiu teisės aktu socialinėje srityje per pastaruosius 50 metų, nors M.Romney žada jį atšaukti nuo pirmosios darbo Ovaliniame kabinete dienos.

B.Obama taip pat turėtų galimybę toliau pertvarkyti JAV Aukščiausiąjį Teismą - po to, kai per savo pirmąją kadenciją įtraukė į jį dvi moteris, iš kurių viena yra ispanakalbė.

51 metų prezidentas taip pat galėtų įtvirtinti savo reformas dėl gėjų ir moterų teisių, studentų paskolų ir finansų pasaulio pertvarkymo, imtis spręsti pasaulinio klimato šiltėjimo problemą ir imigracijos įstatymų reformos.

Susiraukšlėjęs ir žilstantis B.Obama, dabar nebevengiantis atžarių pareiškimų, labai skiriasi nuo švytinčio jaunatviško svajotojo, kuris 2007 metų pradžioje žvarbią dieną Ilinojuje liuoktelėjo ant pakylos ir paskelbė sieksiantis prezidento posto.

Išsiveržęs iš politinės nežinomybės, B.Obama, kuris buvo tik dvejus metus dirbę Senate, pažadėjo panaudoti „vilties galią“ ir pakeisti šalį. Šią žinią jis skelbė 2008 metais, pritraukdamas daugybę žmonių ir neretai iki ašarų sujaudindamas savo klausytojus.

B.Obama pasisakė už politiką, kurioje žmonės galėtų „nesutarti, tačiau netapdami nesugyvenamais“. Tačiau viltis ir optimizmas, kurį atnešė B.Obamos pergalė prieš respublikoną Johną McCainą, vargu ar atlaikė pirmąjį susidūrimą su itin poliarizuota Vašingtono politika.

Prezidentu tapęs B.Obama buvo prieštaringas veikėjas.

Nobelio taikos premiją pelnęs prezidentas išvedė JAV karius iš Irako, tačiau taip pat negailestingai naudojo mirtiną jėgą bepiločių lėktuvų kare ir per misiją, kurios metu buvo nukautas tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ vadovas Osama bin Ladenas.

Būdamas kandidatu, B.Obama šaipėsi iš politikos lyderių, kurie ginčijasi dėl „mažų dalykų“, tačiau dabar pats triuškina savo varžovą respublikoną dėl nuolat keičiamų pažiūrų, vadindamas tai „romnezija“.

B.Obama paskatino ištisą kartą pirmąsyk susidomėti politika, tačiau tapęs prezidentu akivaizdžiai su panieka žvelgė į nešvarius Vašingtono vidinės politikos žaidimus.

Jis nevengė didingų žingsnių pasaulio politikos scenoje - pavyzdžiui, pasiūlydamas susitaikymą musulmonų pasauliui, sakydamas kalbą Kaire 2009 metais, tačiau, nors ir pasiekęs tam tikrų laimėjimų, prezidentas vargu ar pakeitė Amerikos vietą pasaulyje.

Tuo tarpu viltis, kuri prasiveržė 2008 metais, greitai išsikvėpė.

Praėjus ketveriems metams, B.Obama yra įsitraukęs į negailestingą politinę kovą, dėl kurios ankstesnės jo rinkimų kampanijos džiugesys atrodo virtęs tik prisiminimu.

Tačiau kai kurie dalykai nepasikeitė: B.Obama išsaugojo tvirtą pasitikėjimą savimi, kurį priešininkai vadina arogancija, ir karštą troškimą siekti pergalės.

Jeigu jis laimėtų lapkričio 6-ąją, tai būtų svarbus istorinis pasiekimas: B.Obama atlaikytų ekonomikos sunkmetį, dėl kurio ankstesni prezidentai išsilaikydavo tik vieną kadenciją.

Triuškinti nusistovėjusią tvarką tikriausiai įrašyta į B.Obamos politinę DNR: jam nereikėjo ilgai kaupti politinės patirties Senate, kad sutriuškintų stiprią senatorės Hillary Clinton mašiną per 2008 metų demokratų pirminių rinkimų kampaniją.

Puikius oratoriaus gebėjimus derindamas su savo sukurtu plačiu eilinių aktyvistų tinklu B.Obama, kartu su savo strateginiais patarėjais, tokiais kaip Davidas Plouffe'as, 2008 metais rado naują būdą, kaip laimėti JAV prezidento rinkimus.

Jeigu jis laimėtų ateinančią savaitę, jo didelio masto kampanija taip pat būtų įrašyta į kovos dėl perrinkimo istoriją.

Kad ir ką teigtų konservatyvių pažiūrų sąmokslo teorijų šalininkai, B.Obama yra gimęs 1961 metais Havajuose - jo tėvas buvo juodaodis iš Kenijos, o motina - baltaodė iš Kanzaso. Jo tėvas paliko šeimą, kai „Barry“ Obamai tebuvo dveji metai.

Jo motina antropologė Ann (En), mirusi 1995 metais, dar kartą ištekėjo ir išvyko su sūnumi gyventi į Indoneziją. Būdamas paaugliu, jis grįžo gyventi pas savo senelius Havajuose.

Baigęs elitinę Havajų akademiją ir dvi aukštąsias mokyklas, tarp jų Kolumbijos universitetą Niujorke, B.Obama įstojo į elitinę Harvardo teisės mokyklą ir tapo pirmuoju afroamerikiečiu, dirbusio šios mokyklos leidinio „Harvard Law Review“ redaktoriumi.

1992 metais susituokęs su kolege teisininke Michelle, B.Obama kilo negailestingame Ilinojaus politikos pasaulyje ir sulaukė pirmojo pripažinimo per 2004 metų Demokratų partijos suvažiavimą.