Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Moterų rimbas nepasiekia vyrų
2008-04-15
Lietuva yra ne vienintelė šalis, kurioje moteris treneres, vadovaujančias aukščiausiose lygose rungtyniaujančioms komandoms ar rinktinėms, galima suskaičiuoti vos ne ant vienos rankos pirštų. Visame pasaulyje yra įprasta, kad dideliam sportininkų kolektyvui dažniausiai vadovauja vyras ir niekas tuo net nesistebi.
Lietuvoje tik dviejų nacionalinių rinktinių – moterų rankinio ir tinklinio – strategės yra silpnosios lyties atstovės, dar kelios treniruoja moterų klubines ekipas. Moterų, vadovaujančių aukščiausiojo lygio vyrų komandoms, mūsų šalyje nėra.
Lyčių diskriminacijos nėra
Gal ugdyti aukšto meistriškumo sportininkus vyrus moterims – per sunki našta, o gal žaidybinių sporto šakų federacijos diskriminuoja jas, nesuteikdamos galimybės pasireikšti? Vis dėlto iki šiol neteko girdėti, kad moteris būtų pretendavusi užimti vyrų komandos strategės postą.
Tiesa, Kaune dirbanti Margarita Ruzgienė treniruoja vyrus – Kauno technologijos universiteto antrąją studentų komandą, tačiau ši ekipa nepriskiriama aukščiausio lygo klubams.
Žaidybinių sporto šakų komandose sportininkų skaičius svyruoja nuo dešimties iki trisdešimties. Tiek charakterių ir asmenybių reikia sulieti į vientisą monolitą, kad būtų galima siekti pergalių.
Sporto specialistai pripažįsta, kad be tvirtos rankos to pasiekti nepavyks. Jie įsitikinę, kad jokios diskriminacijos moterų atžvilgiu nėra, tačiau nuo senų laikų vyrai treneriai stipriau mosuoja rimbu.
Truputį daugiau moterų trenerių yra dailiosios lyties komandose. Lietuvos rankinio lygoje vyriausiosiomis trenerėmis dirba trys moterys. Panaši statistika ir moterų tinklinio, futbolo ir žolės riedulio pirmenybių komandose.
Šalies moterų rankinio rinktinei prieš kelerius metus pradėjo vadovauti Laima Kavaliauskienė, komandos vairą perėmusi iš Andrejaus Perovo. Nuo Faustos Bimbienės ir Elenos Petkienės laikų keletą dešimtmečių rankininkes treniravo vyrai.
Nacionalinei moterų tinklinio rinktinei vadovauja kaunietė Jolita Virbickienė, tačiau šis sportas Lietuvoje nėra populiarus, be to, tinklininkės negali pasigirti pasiekimais Europoje.
Būdo savybės nerūpi
Klaipėdoje rankininkės kelią pradėjusi L.Kavaliauskienė – viena iš dviejų moterų, gavusių pasitikėjimą vadovauti nacionalinei rinktinei. Rinktinės vairas šiai specialistei buvo patikėtas 2006-aisiais.
L.Kavaliauskienės nuomone, moterų komandai vadovauti sunkiau nei vyrų, be to, stipriosios lyties atstovams suprasti moteris būtų dar sunkiau.
„Įsilieti į rinktinę man nebuvo sunku, – sakė trenerė. – Su kai kuriomis žaidėjomis tebejaučiu stiprų ryšį, siejusį nuo tada, kai dar žaidėme kartu.“
Tačiau praėjo dar mažai laiko, kad atsirastų atstumas tarp jos ir naujos kartos žaidėjų. L.Kavaliauskienė neslėpė, kad dėl to kartais jai pritrūksta drąsos pasirinkti griežtesnę poziciją.
Kaip jai pavyksta slopinti moteriškas užgaidas ir suburti darnų kolektyvą?
Anot jos, rankininkės nėra išlepintos, žaidžia ten, kur reikia, nešnypščia, jei tenka persirengti ir nemaloniose drabužinėse: „Nesergame žvaigždžių liga. Aišku, norime, kad bazės būtų geresnės, tačiau žinome, kur gyvename.“
Kol kas trenerė nevargsta dėl skirtingų rankininkių charakterių. „Tarp rinktinės žaidėjų negali būti kaprizų, – įsitikinusi L.Kavaliauskienė. – Jos į rinktinę atvyksta žinodamos, kad joje reikia žaisti, o ne aikčioti.“
Trenerė nekreipia dėmesio į žaidėjų tarpusavio simpatijas ir antipatijas. „Lietuva turi per mažai gerų rankininkių, kad galėčiau analizuoti, kuri žaidėja su kuria nesisveikina ar neduoda kamuolio. Ir dar galvoti apie tai, renkantis sportininkes. Būtų per didelė prabanga dėl minėtų priežasčių nekviesti vienos ar kitos geros žaidėjos“, – mano specialistė.
L.Kavaliauskienei labai padeda jos autoritetas, kurį jį užsitarnavo dar pati žaisdama rankinį. Su Vilniaus „Egle“ ji yra tapusi TSRS pirmenybių prizininke, dukart – Prancūzijos vicečempione su Besankono ESB ekipa.
Stengiasi būti pavyzdžiu
Vienintelė moteris Klaipėdoje, ugdanti stipriausioje šalies lygoje žaidžiančią komandą, – Lietuvos moterų krepšinio lygoje kovojančios „Lemminkainen“ strategė Ramunė Kumpienė.
„Jei pati neturėčiau charakterio, neįsivaizduoju, kaip suvaldyčiau žaidėjas“, – prisipažino ji, kai kurias šios komandos krepšininkes treniruojanti nuo mažens.
R.Kumpienė juokavo, kad krepšinio mokykloje ir apskritai su mergaitėmis ar moterimis dirbantiems treneriams turėtų būti didesnis atlyginimo koeficientas.
Vadovė neslėpė, kad kiekviena „Lemminkainen“ krepšininkė – asmenybė su savais rūpesčiais. „Labai gerai, kai žaidėjos į treniruotę ateina tik dirbti ir neatsineša savo problemų, – sakė trenerė. – Aukšto meistriškumo sportininkės sugeba suvaldyti save, treniruotėje užmiršti bėdas, o kitos rūpesčius ir nuotaiką atsineša į treniruotę.“
Neseniai 40-metį šventusi ugdytoja stengiasi būti pavyzdžiu. Pati namie palieka mintis apie du vaikus, vyrą. „Negana to, kad žaidėjų mintys per treniruotę būna kažkur, tai dar betrūktų, kad ir trenerei labiau rūpėtų buities rūpesčiai nei pratybos“, – kalbėjo R.Kumpienė.
„Lemminkainen“ komandoje būna ašarų? „O kokioje moterų komandoje jų nebūna? – perklausė trenerė. – Jos liejasi ir per treniruotes, ir per varžybas.“
Į pagalbą pasitelkė vyrą
Šiandien „Lemminkainen“ ekipą sudaro dviejų kartų žaidėjos. „Kai vyresnėms papriekaištauji, – atviravo strategė, – jos supranta, kad trenerė teisi ir reaguoja teisingai, o jaunuolėms atrodo, kad vadovė be reikalo kabinėjasi.“
Antrus metus R.Kumpienė savo asistentu kviečiasi vyrą. Anksčiau jai padėdavo gynėja Diana Anužienė, tačiau kai R.Kumpienė suprato, kad trenerė ir žaidėja – nesuderinamos pareigos, į pagalbą pasitelkė stipriosios lyties atstovą. Šįmet su merginomis dirbti padeda buvęs „Naftos-Uni-Laivitės“ vyriausiasis treneris Dalius Ubartas.
„Neslėpsiu, į komandą jį kviečiau ir dėl vyriško kvapo“, – juokavo trenerė.
Anot jos, per amžių amžius nežinia, kodėl moterims įtaigesni būna vyrų žodžiai. „Kai vyrai treneriai nusikeikia, moterims žaidėjoms atrodo normalu, – dėstė R.Kumpienė. – O jei moteris trenerė pasako kartesnį žodį – lauk reakcijos. Nežinia, kodėl į vyrų trenerių pastabas žaidėjos labiau reaguoja.“ Todėl trenerė nesistebi, kad vyrams lengviau dirbti.
Trenerei kartais tenka auklėti ne tik žaidėjas, bet ir jų vyrus ar draugus, kurie ateina į treniruotes. Kai jie bando užstoti pylos gavusią krepšininkę, R.Kumpienė paaiškina, jog tai darbas, o žiūrovams parodo, kur yra durys.
Konfliktai trikdo darbą
O štai Lietuvos moterų A lygos futbolo čempionate rungtyniaujančios Kauno „Kauno-FM“ vyriausiajai trenerei Ingridai Siliūnienei kartais tenka pasitelkti į pagalbą ne tik trenerės, bet ir pedagogės bei psichologės talentą.
„Kartais laiku negalime pradėti treniruotės, – neslėpė šešerius metus ekipą treniruojanti ir joje žaidžianti I.Siliūnienė. – Net valandą susėdusios aiškinamės santykius.“
Trenerė atviravo, kad futbolininkės kai kada užsispiria ir kartu nežaidžia. Ne tik varžybose, bet ir treniruotėse apsiverkia. O prie to, kad viską metusi žaidėja išeina iš treniruočių, reikia priprasti lyg prie kasdienybės.
Strategė, bandydama rasti konflikto priežastį, nemažai laiko praleidžia kalbėdamasi su futbolininkėmis asmeniškai.
Vyrų varžybose teisėjaujanti I.Siliūnienė įsitikinusi, kad vyrams vadovauti būtų lengviau, tačiau jie labai uždari. „Moterys neslepia, daugiau pasako, – teigė ji. – Kartais net per daug atvirai.“
Veja – lyg podiumas
I.Siliūnienei laukti kurios nors auklėtinės netikėto žingsnio tenka nuolat.
„Viena jauna futbolininkė susinervino ir savavališkai išėjo iš aikštės, – prisiminė ji. – Kai atlėgo nervai, ji sumanė grįžti. Teko rimtesniu tonu paaiškinti, kad čia – ne mergaičių žaidimas, kai nori išeini iš aikštės, nori – įeini.“
Tik po to, kai išėjusioji gavo geltoną kortelę, ją galėjo pakeisti kita žaidėja.
Trenerė neslėpė, kad neoficialiose varžybose teisėjai liberaliau žiūri į moteris. „Nieko nesako, leidžia grįžti, jei mato, kad žaidėja nusiramino“, – sakė I.Siliūnienė.
Bet ne vien dėl žaidimo nesutaria moterys. Nemažai aistrų kyla, kai reikia užsisakyti aprangą.
„Kauno-FM“ moterys – ne išimtis. Jos nori žiūrovus stebinti ne tik įvarčiais, bet ir gražia išvaizda.
„Kai renkamės aprangą, žaidėjos turi savo nuomonę, – šypsojosi ugdytoja. – Iš pradžių vargstame, kol išsirenkame spalvą, po to kiekviena eina matuotis. Toks įspūdis, kad joms veja – podiumas.“
I.Siliūnienė pajuokavo, kad nuo „Politechnikos“ komandos laikų „Kauno-FM“ ekipoje likęs šūkis, dėl kurio tarp moterų nekyla jokių ginčų: „Svarbiausia – gražiai ir gerai atrodyti aikštėje.“
