Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Dizainerė, galinti aprengti ir pelkių velnią
2008-08-16
Kristina Kanišauskaitė
Jau kelis dešimtmečius dizainerės Vilijos Daugirdaitės vardas neatsiejamas nuo gražiausių šalies merginų ir grožio konkursų. Šie metai - ne išimtis. Žinomos dizainerės slenkstį mina ir visai neseniai "Mis Lietuvos 2008" karūna pasipuošusi Gabrielė Martirosianaitė.
Kūrėja sako, kad dar tik ryškėja juodi ir balti Gabrielės suknelės kontūrai. "Galutinio varianto teks palaukti", - mąstydama apie gražuolei tinkamus apdarus sakė V.Daugirdaitė.
Nepaisant kūrybinės sėkmės, moters širdį dažnai suspaudžia mintys apie gyvenimo prasmę, apie 30 metų už ją vyresnį mylimąjį, dailininką, aktorių Vytautą Kalinauską prieš kelerius metus iškeliavusį anapilin. Dabar kūrėjos namai kur kas tuštesni nei anuomet, Vytautui gyvam esant. Žinoma, dizainerė gyvena uždarai, savo susikurtame pasaulyje, dideliame name šalia Vilniaus.
- Retai kada ištrūkstate iš namų?
- Esu visiška namisėda, todėl juokauju, kad jei jau kirtau sostinės Antakalnio žiedą, galite orkestrą ir fejerverkus samdyti. Mano principas - alus į namus. Norite mane pamatyti, prašau, atvažiuokite: ir vaišes iškelsime, ir visa kita padarysime. Aš taip pat vairuoju gerai, bet retai. Man gaila laiko. Jei išvažiuoju į miestą, tai turiu penkiolikos punktų sąrašą. Per vieną dieną dūsaujant ir keikiantis viskas padaroma, o paskui vėl ramiai gyvenama. Tai leidžia labai produktyviai dirbti, taip pat ir tinginiauti. Norėčiau, kad rytai būtų pirmą valandą dienos, bet dabar jie prasideda nepalyginti anksčiau. Aš iš prigimties tikra pelėda.
- Vilija, kaip seniai rengiate Lietuvos gražuoles?
- Pradėjau jas rengti nuo pirmų grožio konkursų. Tuo metu tai buvo konkursas ne "Mis Lietuva", o "Mis Vilnius". Man neįdomu kurti kasdienį drabužį, visai kas kita - dideli sceniniai daiktai. Kita vertus, man patinka kurti drabužius konkrečiai moteriai, esant ypatingai progai.
- Šiuo metu jūsų pečius slegia rūpesčiai dėl "Mis Lietuvos 2008" Gabrielės Martirosianaitės apdarų?
- Su Gabriele - dar tik pradžia. Ji žavi, tylutė, ramutė. Galvoju, kad jos suknelė bus juoda ir balta. Mums ir laiko mažoka. Kol kas ore rūko ir debesų pavidalu tvyro net kelios idėjos (juokiasi). Merginų visuomet klausiu, kaip jos įsivaizduoja savo suknelę, tuomet ieškome kompromiso. Pagal Zodiako ženklą esu Mergelė. O Mergelės - taikūs padarai, pageidaujantys, kad taikos balandžiai burkuotų (juokiasi).
- Pasidalinkite paslaptimi, kas jus įkvepia ir padeda rengti gražiausias šalies merginas?
- Mistikos ir Dievo rankos esama tuose dalykuose (šypsosi). Grožio konkursus rengianti Izolda Gudelis, prieš atveždama pas mane "Mis Lietuvą 2007" Jurgitą Jurkutę, paskambino kaip tik tuo metu, kai stovėjau audinių parduotuvėje ir liečiau gipiūrą, kurį vėliau naudojau gražuolės suknelei. Kalbu apie Jurgitą ir liečiu jos suknelės audinį. Kaip tokius dalykus paaiškinti, nežinau. Dievo ranka.
- Tikriausiai sunku stebėti grožio konkursą, kai mergina dėvi jūsų kurtą suknelę?
- Stilius, kurio pageidauja "Mis Pasaulio" rengėjai, labai savotiškas. Jie nenori, kad kažkas būtų ryškaus ir labai išsiskirtų iš kitų. Tačiau kai mergina atrodo itin įspūdingai, greičiausiai jiems tai trukdo žaisti savo žaidimus. Prisiminus pernykštį grožio konkursą peršasi išvada, kad tame konkurse rungiasi kažkokie kiti dalykai. Deja, jų garsiai nepasako.
- Kalbate apie J.Jurkutę ir V.Grikšaitę?
- Vaida savo suknelę laikė užrakinusi po lova, kad kas nors kokios raidelės nuo užrašo "Lithuania" nenuardytų. Tik per paskutinę repeticiją išėjo ja vilkėdama. Ne paslaptis, kad konkurso organizatoriai ir J.Jurkutei neleido suknelės išskleisti. Iki finalo buvo likusi savaitė ir ji plevendama suknele didingai išėjo. Mergina pasakojo, kad visa auditorija atsistojo pasigrožėti. Tiesa, per grožio konkurso transliaciją lietuvė buvo parodyta tik iki pusės. Suknelės beveik visai nesimatė. Regis, viskas buvo: ir suknia, ir įspūdinga mergaitė, ir vis tiek ne.
- Iš jūsų pasakojimo supratau, kad tituluotos gražuolės nėra įnoringos ar išpuikusios kaip kad šnekama...
- Matyt, Dievas mane apsaugo nuo visokių negeruolių ir piktuolių. Visada sakau, kad ir pelkių velnią galima aprengti. Kur kas svarbiau, kad jo galvelėje būtų pilkosios masės - proto. Tai pagrindinė sąlyga. Rengi lyg ir kūną, bet iš tiesų - vidų, asmenį, individualybę. Jei užsimezga ryšys, tuomet ir rezultatas bus geras. Tas sukneles gana sudėtinga siūti ir procesas užtrunka. Sunokus idėjai atsistoji prie veidrodžio ir žiūri: taip ar kitaip.
- Ar nesijaučiate vieniša gyvendama erdviame trijų aukštų name?
- Gyvenu čia su mama, tėčiu ir šunimi Brando. Dabar esame keturiese, anksčiau buvo ir mano draugas V.Kalinauskas, ir du šunys: Ringulis ir Žakutis. Tiesa, dar tėvo mama, mano močiutė. Dabar mūsų gerokai sumažėjo. Pasikeitė viskas. Vienuma. Nors tam, ką darau, vienatvė neišvengiama. Šiandien, kai informacija pasiekia įvairiais būdais, ir neišeinant iš namų galima sužinoti, kas vyksta ant raudonųjų kilimų. Vienatvė gerai.
- Kiek laiko judu su Vytautu buvote drauge?
- Šių metų lapkričio 9-ąją Vytautui būtų sukakę 80. Šiomis dienomis žadu susitikti su viena moterimi, kuri bus Vytauto parodos kuratorė. Lapkričio mėnesį Rotušėje ta paroda sukelsime kažkokias bangas. Beveik 16 metų buvome ir kartu, ir atskirai. Galvoju, kad, bent jau man, tai buvo Dievo dovana. Įprastai netektimi vadinama, kai prarandi artimą žmogų. Kartą garsus kino režisierius Vytautas Žalakevičius cituodamas talmudą pasakė, kad netektis yra ne tai, ką tu turėjai ir praradai, o tai, ko niekada neturėjai. Tie 16 mūsų bendro gyvenimo metų - didžiausias turtas. Žiūrint iš šios pozicijos, fizinė Vytauto netektis, atrodo, ne tokia šiurpi ir tragiška. Dabar aštunti metai kai jo nėra.
- Už ką mylėjote vienas kitą? Kas jus siejo?
- Neišmatuojama pagarba, daugybė bendrų dalykų... Iš pat pradžių buvo įsimylėjimas, aistra, bet gerumas atsiranda praėjus šiems sūkuriniams dalykams (šypteli). Nuo 2000-ųjų gyvenome po vienu stogu. Namas toks didelis, kad ankštumo nejautėme.
Galbūt, jei kiek anksčiau būtume pradėję gyventi kartu, viskas būtų susiklostę visiškai kitaip? Bet mes jausdavome nepaprastą komfortą galėdami susitikti tada, kai norime. Neįkyrėdavome vienas kitam dėl buities ir visokių kitokių dalykų, kurie ilgainiui lyg ir apnuodija gyvenimą... Aš žavėdavausi tuo, ką jis daro. O jis primindavo, kad ir aš ne pati prasčiausia. Vienas kitą girdavome. Darniai visa buvo. Netgi tokiam bjauriam dalykui kaip pavydas vietos nebuvo. Aš dirbau Antakalnyje, o jis tuo metu vaikščiojo į parodų atidarymus, bendravo su draugais. Man į galvą niekada neateidavo mintis, kad jis gali paskui kitus sijonus lakstyti. Į viešumą drauge išeidavome labai retai. Tuos kartus galima suskaičiuoti ant pirštų.
- Ne paslaptis, kad jūsų ir 30 metų už jus vyresnio draugo meilė buvo tapusi tikra sensacija.
- Nepamirškime, kad ir laikai kitokie buvo. Daug kam buvo šokas, bet tai nuo žmogaus nepriklausantys dalykai. Manau, kad Vytautas buvo toks žmogus, kokį aš buvau susigalvojusi, kokį norėjau sutikti. Bet čia jau Dievo režisūra, kuri nuo žmogaus visai nepriklauso.
- Aplinkiniai jūsų meilę linkę vadinti brandžia. Kaip manote, gal meilė metų neskaičiuoja?
- Vyrai labai ilgai būna vaikai, paskui būna toks trumpas etapas, kai jie lyg ir suauga, o tada labai greitai ima vaikėti. Subrendę jie būna nuo 40 iki 60. Šiuo tarpu Vytautą ir pagavau. Juokauju.
- Kaip susitaikėte su mylimojo netektimi?
- Labai sunkiai. Po metų ištvėriau dvi operacijas. Tada ta pačia liga susirgo didysis mūsų šuo, teko jį užmigdyti, dar po metų netekome Žakučio. Būna, kad pagalvoju: na, gerai, dar viena suknia, o prasmė kokia? Yra tokių liūdesėlių.
- Ar tiesa, kad urną su Vytauto palaikais laikėte namuose?
- Iki 2002-ųjų rugsėjo 22 d. jie buvo su manimi, namie, kol artimieji į kampą neužspaudė, kad reikia vykdyti Vytauto valią. Vytautas testamente buvo įrašęs, kad jo palaikai turi būti išbarstyti Baltijos jūroje, bet terminas nenurodytas. Todėl jaučiausi visiškai teisi. Daug kas stebisi, kaip taip? Sako būtų kapas, uždegčiau žvakelę, o aš ir taip kiekvieną dieną su juo pasikalbu, nėra dienos, kad apie jį nepagalvočiau.
Prisimenu, kaip mes kartu planavome, kaip namus sutvarkyti žadėjome. Tą pačią parodą bandau įsivaizduoti, kaip jis būtų norėjęs. Na, gal dar susapnuosiu? Mažai jį sapnuoju, vos porą kartų per visą tą laiką. Aš ir pati po mirties Baltijoje plaukiosiu. Jau visiems esu pasakiusi. Ten tokia šauni kompanija susirinkusi.
- Matyt, pelenus išberti į jūrą - ne visiems priimtina?
- Vytautas testamentą rašė ne paskutiniosiomis savaitėmis, nepaklaikęs iš skausmo. Jis vis juokaudavo, kad susitars su režisieriumi Oskaru Koršunovu, kad šis būtų jo valios vykdytojas. Bet aš pasakiau, kad jokių prievaizdų nereikia: "Jei reikia, palaikus ir į Venecijos įlanką nuvešime, bet gal taip nesugalvosi?"- klausdavau jo. Dvasininkams pelenus išberti į jūrą - nepriimtina. Jie už tai, kad urna būtų palaidota. Aš ne kartą juokaudama esu paklaususi: "Ar abejojate Dievo visagalybe? Jei jis visagalis, pelenėlius į kupetaitę sumes iš bet kur. Ar čia mes turime stengtis jam darbą palengvinti?" Kažkaip negaunu atsakymo į šį klausimą. Bet tai nereiškia, kad esu ateistė.
