Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nenugalėta Gruzija
2008-08-16
Evaldas Labanauskas, Tbilisis, Gruzija
Tbilisio oro uostas tuščias ir ramus. Šešėlyje slepiasi taksistai, iš lėto darbuojasi kelių darbininkai, nuobodžiauja policininkai. Karo nė kvapo - ramus, karštas vidurdienis.
Tbilisyje karo taip pat nė ženklo. Įprasta rutina, žmonės neskubėdami tvarko savo reikalus, ilsisi pavėsiuose ar prie fontanų, važinėja visuomeninis transportas, veikia parduotuvės ir bankai. Tiesa, gal šiek tiek mažiau automobilių gatvėse, bet rugpjūtis - šį mėnesį Tbilisyje gyvenimas visuomet aprimsta.
Vis dėlto išorės ramybė apgaulinga. Prie daugelio mokyklų būriuojasi žmonės. Ne, mokslo metai neprasidėjo. Jie - pabėgėliai iš Pietų Osetijos, netoli esančio miesto Gorio ir aplinkinių kaimų. Sakoma, kad jų apie 30 tūkst. Laimingieji apsistojo pas gimines, visi kiti - kur papuolė: mokyklose, darželiuose, apleistuose visuomeniniuose pastatuose. Tarp jų nuolat kursuoja mikroautobusai ir sunkvežimiai su maistu, vaistais, kitais pirmo būtinumo daiktais.
"Pats pamatysi"
Prie Atviros Gruzijos fondo, kuris yra vienas iš humanitarinės pagalbos koordinatorių, į vieną tokių mikroautobusų pakrauname maišus agurkų, pomidorų, kitų daržovių, didžiulius puodus karšto viralo ir išvykstame. Pakeliui sustojame prie parduotuvėlės. Iš jos vyrai išneša tris didžiulius maišus duonos. "Ten yra apie 180 pabėgėlių. Pats pamatysi", - į kalbas nelabai iš pradžių leidžiasi išvežiotojai savanoriai.
Privažiuojame apleistą pastatą, prie kuriuo būriuojasi kelios dešimtys vyrų, moterų ir vaikų. Čia buvę kultūros namai, dabar - avarinės būklės dviejų aukštų pastatas. Iškrauname maistą. Viduje, kur truputį vėsiau, - kelios dešimtys moterų, kai kurios glaudžia prie savęs vaikus. Neramiai žvalgydamiesi pirmyn ir atgal vaikštinėja vyrai.
"Jiems šokas. Pastebėjai, jie žiūri į vieną tašką ir tarsi nieko nemato", - truputį vėliau, atsiradus abipusiam pasitikėjimui, sakys vienas iš savanorių išvežiotojų Zurabas.
Užlipu į antrą aukštą. Ne ką geriau nė pirmame aukšte - išdaužyti langai, statybinės atliekos, dulkės ir purvas. Gal tik nėra tos bjaurios tualeto smarvės, kuri riečia nosį pirmame aukšte, ten, kur pabėgėliams patiekiamas maistas.
- Kur jie miega? - nulipęs žemyn paklausiu.
- Viršuje, - rodydamas į antrą aukštą sako kitas vyras, padedantis išdalinti būtinus daiktus, Arčilas.
- Bet juk ten nėra nei lovų, nei čiužinių ir joks skuduras nepatiestas ant žemės, - neatstoju.
- Nėra, - liūdnai atsako Arčilas ir nuovargio kupinu žvilgsniu nužvelgia salę. Jis pavargęs. Humanitarinę pagalbą išvežioja nuo ryto ir nors jau vakaras, jis dar nieko neturėjo burnoj, o dar tas bejėgiškumo kartėlis, kuris lydi kiekvieną kartą, kai apsilankai pas pabėgėlius.
Nieko nebeturi
"Aš Tbilisyje jau penkias ar šešias dienas. Iš pradžių buvau pas gimines, o dabar čia, ant grindų. Giminės visų nebegali sutalpinti, - kitoje pabėgėlių stovykloje - vidurinėje mokykloje, kalbėjo į septintą dešimtį įkopęs vyras. Jis gyveno prie pat Pietų Osetijos sienos ir pabėgo, kai Rusijos artilerija ir aviacija pradėjo bombarduoti jo kaimą.
"Pabėgau taip, kaip dabar esu, - pasakojo nutrintomis kelnėmis ir pablukusiais marškiniais vilkintis vyras. - Viską palikau: ir ūkį, ir karves. Nieko nebeliko."
Čia pat jis pridūrė, kad bėgo ne tik nuo bombų: "Žudė jie ne tik kareivius. Netoli mano kaimo nušovė merginą. Už ką? Ji juk ne vyras, ji niekada nekariautų."
"Maldauju jūsų, nupirkite balionėlį. Juk tik vienas laris (apie 1,5 litų - red. past.). Aš iš Cchinvalio, nebeturiu nieko, neturiu net už ką pavalgyti", - vienoje rankoje laikydama įvairiaspalvius balionėlius, kita tiesdama registracijos kortelę prašė senutė ašarų kupinomis akimis Tbilisio centre.
Dalis Tbilisio gyventojų, kaip jau minėti Arčilas ir Zurabas, metė visus savo darbus ir savanoriškai, be jokio atlygio, dirba su pabėgėliais, o dauguma tbilisiečių pas pastaruosius bent po darbų užsuka su maistu ar kitais daiktais. Žmonės skambina vieni kitiems, prašo surinkti rūbų, nenaudojamų indų ir kitų daiktų, kurie galėtų praversti pabėgėliams.
Baisiausia buvo pirmadienį
"Žinai, visa tai mums buvo didžiulė staigmena. Mūsų šeima jau buvo suplanavusi atostogas prie jūros, viskas klostėsi puikiai. Ir štai... bumt - karas. Mes iki šiol negalime atsigauti ir susivokti", - pasakojo vidutinio amžiaus moteris, Manana.
Ypač baisu visiems buvo pirmadienį. Tuomet pranešta, kad Rusijos armijos tankų ir šarvuočių kolona žygiuoja į Tbilisį, o Gruzijos politikai įspėjo gyventojus, kad tai gali būti paskutinis mūšis. Mieste prasidėjo panika. Žmonės puolė šluoti parduotuves, pirkti kurą. Lietuvos ambasada, kaip juokauja diplomatai, tapo viešbučiu. Nedideliame pastate ant čiužinių naktį praleido kelios dešimtys čia saugios prieglaudos ieškojusių lietuvių ir gruzinų, tarp jų ir kūdikis.
"Aš buvau įsitikinęs, kad jie šturmuos Tbilisį ir manau, kad toks buvau ne vienas. Nežinau, kodėl jie to nepadarė. Gal George'o W.Busho kalba juos atgrasė?" - samprotavo Mananos vyras Georgijus, prisiminęs baisųjį pirmadienį.
Taip ir nepamatė priešo
Dar kraupesni atsiminimai slegia 21 metų Šotą. Jis buvo vienas iš daugiau nei 15 tūkst. rezervistų, apsistojusių Rusijos aviacijos bombarduotame Goryje. "Pirminė užduotis buvo užtikrinti tvarką Pietų Osetijos kaimuose, kuriuos išlaisvino reguliarioji armija. Bet mes taip ir likome Goryje, kurį ir bombardavo, ir apšaudė rusai", - nervingai sukinėdamas rankoje mobilųjį telefoną pasakojo jaunuolis.
Vėliau jis parodė telefonu filmuotus kadrus iš Gorio - kariai, medikai, raudančios moterys, vyrai ieškantys artimųjų pavardžių sužeistųjų ir žuvusiųjų sąrašuose, iškabintuose ant medžių miesto centre. Telefone buvo ir mažamečio berniuko nuotrauka, kurioje matyti skeveldrų išraižyta jo smulki nugarėlė.
"Kai lėktuvai pradėjo bombarduoti miestą, kilo didžiulė panika. Puolėme slapstytis, lįsti į rūsius. Neturėjome jokios technikos, tik kalašnikovus, o ką su jais padarysi..." - kalbėjo Šota.
Giliausiai jo atmintyje tikriausiai įsirėš naktis į šeštadienį. Tuomet Šota prabudo nuo kurtinančio garso. Mokyklos, kur jo būrys buvo apsistojęs, antrame aukšte, įvyko sprogimas. Jam pasisekė išgyventi, bet vėliau iš griuvėsių teko traukti kovos draugų kūnus. Žuvo mažiausiai keturi jaunuoliai.
"Mes taip ir nepamatėme priešo, ant mūsų krito tik bombos ir artilerijos sviediniai", - sakė Šotas, kurį praėjusio šeštadienio vakarą evakavo į Tbilisį ir paleido iš armijos.
Aukų labai daug
Ne daugelis galėjo išvysti priešą net būdami priešakinėse fronto linijose. Gerus ryšius Gruzijos kariuomenėje turintis Notaras pasakojo, kad iš pradžių viskas ėjosi kaip per sviestą. Įnirtingai ir nepaliaujamai apšaudžius gruzinų kaimus buvo nuspręsta pulti Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį. Gruzijos specialiosios pajėgos bei reguliarioji armija užėmė miestą ir jo apylinkes. Buvo sunaikinta ir dešimtys įsiveržusių Rusijos tankų, šarvuočių, bet rusų aviacijos ir artilerijos persvara padarė savo.
"Aš asmeniškai kalbėjau ir su kariais, ir su specialiųjų pajėgų nariais, kurie kovėsi fronte. Dauguma jų pasakojo, kad net nematė gyvų kareivių. Juos užmėtė bombomis ir ne paprastomis, o kasetinėmis, kurias draudžia tarptautinė konvencija, - emocingai ir neslėpdamas apmaudo pasakojo Notaras. - Rusai pasiuntė ir strateginę aviaciją, t. y. lėktuvus, kurie bombas mėto iš 20 km aukščio. Kas tokius bombonešius gali numušti? Ką mes galėjome padaryti?"
"Žuvo daug gerų vyrų. Juos tiesiog sutraiškė aviacija ir artilerija. Jie tikriausiai net iššauti iš savo kalašnikovų nesuspėjo", - apgailestavo jis. Nėra tiksliai žinoma, kiek karių ir civilių žuvo per konfliktą. Tbilisyje kalbama, kad aukų yra 6-7 tūkst. Liudininkai taip pat pasakoja matę labai daug žuvusių gruzinų kariškių.
"Lėktuvai bombardavo žiauriai. Mačiau šimtus, o gal net tūkstančius mūsų kareivių lavonų Cchinvalyje", - prisiminė vienas pabėgėlis, dabar besiglaudžiantis jau minėtoje Tbilisio mokykloje.
Nepaisant aukų ir nežinomybės dėl ateities, gruzinai nepraranda dvasios.
"Pasiimsime kalašnikovą ir eisim į kalnus, į miškus. Būsim kaip jūs, lietuviai buvote, "miško broliais", - ryžtingai kalbėjo Mamuka, kuris metė sėkmingą verslą užsienyje ir per Armėnijos sostinę Jerevaną grįžo į tėvynę.
Rusų "taikos" misijos
1956 m. revoliucija Vengrijoje
Nuo studentų protesto eisenos spalio 23 d. Vengrijoje prasidėjo didžiulė pasipriešinimo sovietinei valdžiai banga. Saugumo pareigūnai šaudė į protestuotojus, kurie bandė užimti radijo stoties pastatą ir nuvertė Josifo Stalino paminklą. Po kelių dienų žlugo komunistinė vyriausybė, premjero postą užėmė reformatorius Imrė Nagy.
Vengrijos komunistų partijai paprašius pagalbos, Sovietų Sąjungos pajėgos du kartus įsiveržė į Vengriją ir jėga nuslopino revoliuciją.
Tūkstančiai vengrų buvo suimti, įkalinti arba ištremti į Sovietų Sąjungą. 350-čiai tautos "priešų" buvo įvykdytos egzekucijos, tarp jų ir I.Nagy. 200 tūkst. vengrų buvo privesti palikti savo šalį.
1968 m. Prahos pavasaris
Prie Čekoslovakijos vairo stojus reformatoriui Aleksandrui Dubčekui Maskva pajuto iššūkį savo propaguojamai ideologijai.
Rugpjūtį Sovietų Sąjungos ir keturių Varšuvos pakto valstybių pajėgos - iš viso 200 tūkst. karių ir 2 tūkst. tankų - įžengė į Čekoslovakiją ir per vieną naktį ją okupavo. Žuvo 72 priešintis bandę taikūs gyventojai, 266 sunkiai sužeisti. Dėl invazijos namus buvo priversti palikti keli šimtai tūkstančių žmonių.
1979-1989 m. karas Afganistane
Nuvertus paskutinį karalių ir įkūrus respubliką, Afganistane aštunto dešimtmečio antroje pusėje įsitvirtino trapi komunistinė valdžia, kamuojama vidinių vaidų ir modžahedų pasipriešinimo.
1979 m. pabaigoje Sovietų Sąjunga, norėdama pradėti kruvinas represijas ir išpuolius prieš religiją vykdžiusiam Afganistano komunistiniam režimui, į šios šalies teritoriją įvedė savo kariuomenę. Okupantai užėmė svarbiausius šalies miestus ir objektus, bet įsivėlė į visą dešimtmetį trukusias kovas su partizanais ir galų galę buvo priversti pasitraukti.
Per konfliktą žuvo daugiau nei 2 mln. afganistaniečių, dauguma - civiliai. Dar keli milijonai žmonių buvo priversti bėgti į Iraną ir Pakistaną, dalis jų ten gyvena iki šiol.
1991 m. sausio 13 d. agresija prieš Lietuvą
Sovietų Sąjunga, priešindamasi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui, 1991 m. sausio 13 d. pabandė jėga nuslopinti "perversmą". Vilniuje dislokuoti sovietų tankai šturmavo televizijos bokštą, Seimą ir kitus objektus, bet susidūrė su masiniu taikių piliečių pasipriešinimu.
Po sovietų tankais prie televizijos bokšto Vilniuje žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 600 taikių ir neginkluotų gyventojų buvo sužeista. Nors užgrobti kai kuriuos objektus sovietams pavyko, jie nepasiekė savo tikslų ir po kurio laiko buvo priversti pasitraukti.
