Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Zvilgsnis
2009-01-19
Kapitalo savininkai skatins darbuotojus pirkti vis daugiau ir daugiau brangių prekių, namų ir technikos, spaus juos duodami vis daugiau brangių kreditų, kol jų skolos taps nepakeliamos. Nesumokėtos skolos privers bankrutuoti bankus, dėl to jie bus nacionalizuoti, o valstybė ims eiti keliu, kuris atves į komunizmą.
Šie žodžiai – ne lietuvio ir ne apie Lietuvą, tačiau labai panašūs į nuomonę, kurią skleidžia centro dešiniosios vyriausybės neremiantys politikai ir jų rinkėjai. Pridėkime dar jų viešus svarstymus dėl to, kas atsitiko, kad po 18 metų valdžia ir tauta atsidūrė skirtingose barikadų pusėse, ir visuotinis maištas – ranka pasiekiamas.
Būtent taip šių dienų Lietuvą piešia nemenka dalis gatvės apžvalgininkų. Valdžios pusėn skrieja epitetai su kriminaliniu atspalviu, tauta tapatinama su nuolankiais veršiais, kurie ir net vedami į skerdyklą sugeba tik verkšlenti. Eilinį kartą konstatuojame, kad šiandien valdžioje – ne tie žmonės, kuriuos gynėme anuomet Sausio 13-ąją, kad šiandien valdžia – ne mūsų, bet JŲ, kad "paprastą žmogų skriaudžia". Žinoma, "paprasto žmogaus" sąvokos nepamirštame išplėsti nuo socialiai remtinų ligonių iki piliečio, pastaraisiais metais dirbusio ne dėl išgyvenimo, bet tam, kad vartotų daug, čia ir dabar.
Reikia visai mažai, kad įtikėtum šiais argumentais, galbūt net čiuptum kaimyną ir bėgtum mėtyti kiaušinius į Seimą, plotum balsams nuo statinės, net negalvodamas, jog dar prieš pusmetį šie balsai patys buvo valdžioje ir užvirė visą košę, kurią dabar tenka srėbti centro dešiniesiems.
Tačiau stebint šį foną labai knieti paklausti: o kas toliau? Laukiame, kad valdžia atsitrauktų, leistų pravalgyti paskutines "Mažeikių naftos" akcijas, gal siūlome planą B, kurį įgyvendinus liktų sotus ir "paprastas žmogus", ir bankai, ir gamyklos, ir valstybė? Ne, sakysite, ne gatvės miniai siūlyti sudėtingus antikrizinius planus – minia pajėgi tik "patarti", ko daryti negalima.
Tačiau koks tikrasis tos minios darbas? Ar tik rodyti pirštu į dangų ir laukti gerovės manos? Anaiptol. Demokratinėje santvarkoje minia – tiksliau, mes, piliečiai, - turime dirbti visu tempu: dirbti tiesioginį darbą, kurti BVP, mokėti mokesčius ir didesnę gyvenimo dalį, pradedant aštuonioliktuoju gimtadieniu, dalyvauti kuriant valstybę. Pastarasis darbas – tai mažų mažiausiai būti sąmoningu piliečiu: balsuoti rinkimuose, turtinti valstybės dvasinį kapitalą, laikytis įstatymų. Šis darbų sąrašas visai nereiškia būti tuo "karvės vaiku", kuris sugeba tik verkti. Tai reiškia dirbti nuolat, ne vien kartą ar du per metus, kai žmonės nuo statinės pakviečia panešioti transparantus.Tai reiškia valstybės kūrimą laikyti aukštesniu tikslu nei tie pinigai, dėl kurių galima veltis į sąmokslą su "Sodrą" apgaudinėjančiu darbdaviu, susiorganizuoti didesnes išmokas, pašalpas, invalidumą.
Kai ieškome būdų įteisinti įvairias nelegalias "pirteles", kai sukuriame uždarbio vokeliuose sistemą ir nuolankiai sutinkame tapti tos sistemos sraigteliu, manome tik truputį apgaunantys biurokratijos aparatą, tačiau iš tikrųjų apgauname ir skurdiname save.
Pamenate, kaip gyrėmės, kad gūdžiais Lietuvos SSR laikais kurdami broką ar imdamiesi nelegalios finansinės veiklos griovėme socializmą iš vidaus? Šiandien dažnai darome tą patį – tik jau ne su svetimu režimu, bet su valstybe, dėl kurios anuomet Sausio 13-ąją gynėme Seimą.
Beje, įdomu, kas pasakė pradžioje minėtas mintis? Karlas Marxas dar 1867-aisiais.
