Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2008-11-21
Redakcijos skiltis
Kauniečiai turi savą Babelio bokštą. Panašiai kaip legendinio statinio sumanytojai, mes nepavargdami bandome atgaivinti Laisvės alėją. Ar prisimename partiją, kuri, siekdama miestiečių palankumo per savivaldybių rinkimus, nežadėtų priversti vėl plakti miesto širdį? Merą, kuris nesiskelbtų kuriąs genialų jos reanimavimo planą?
Laisvės alėja motiniškai rūpinasi ir kita veiklioji kauniečių dalis. Architektai jaučia pareigą turėti savą Laisvės alėjos viziją ir nepraleidžia progos pasiginčyti, kas joje turėtų gyventi: tarpukario Kauno dvasia ar modernieji laikai.
Rašydama kursinius ir diplominius darbus apie Laisvę ne viena studentų laida spėjo atšokti diplomo įteikimo šventėje. Pagrindinė mūsų miesto gatvė tapo net tarptautiniu objektu: išradingieji KTU žmonės drauge su Britų taryba surengė kūrybines dirbtuves ir bandė sukurti modernios alėjos viziją. Galbūt netrukus šio "žaidimo" dalyviai iš užsienio atvyks ir į Kauną, pagyvens ir išmąstys naują paketą idėjų, kurias įgyvendinus Laisvė virstu paryžiečių Monmartru ir maskviečių Arbatu draugėn sudėjus. Žinoma, su verslu, gebančiu nukonkuruoti akropolius ir urmo bazę.
Žodžiu, kiekvienas jaučiamės turį idėjų, kaip turėtų atrodyti Laisvė, kantrybės laukti, kol kažkas pagaliau įgyvendins jos reanimavimo planą, ir... pamažu tampame išties panašūs į anuos Babelio bokšto statytojus. Generuodami šimtus idėjų miesto šeimininkai per du dešimtmečius prieina prie "saliamoniško sprendimo" – alėja atgims pakeitus šviestuvus ir it kunigaikščiui Gediminui pakvietus verslininkus.
O gal tai, kad dešimtys genialių idėjų taip ir nevirsta kūnu, yra ženklas, jog Laisvė niekada ir nemirė?
Taip, vitrinos nykios, bet anava parodą "Pašauktiems miesto" suorganizavusi bendrovė įrodė, kad miestiečius galima priversti grožėtis ir tuščiomis vitrinomis – tereikia idėjas ne generuoti, bet įgyvendinti. Tiesiog eiti į Laisvę, veikti nelaukiant paskatinimų iš šalies.
Sakome, kad alėjoje nėra gyvybės: tačiau ar tiršta minia, virtinės turistų autobusų, pigių suvenyrų prekeiviai ir prabangios parduotuvės yra miesto gyvasties ženklai? Ar būtinai alėja turi atitikti kažkokią "iš viršaus nuleistą" viziją, būti panaši į Gedimino prospektą žmonėmis springstančiame Vilniuje?
Gal alėja yra tokia, kokios jos reikia miestiečiams: penkias dienas per savaitę jos grindinį šlifuojantiems čia dirbantiems bei besimokantiems kauniečiams, sekmadienio tuštuma ir saugumu besimėgaujantiems jauniems tėveliams su vaikais, teatrų mėgėjams?
Ar tik nereikėtų patiems tarp idėjų pasiklydusiems alėjos reanimatoriams tiesiog prisiminti kinų išminčių Lao Tse. "Nedaryk nieko, ir viskas bus padaryta", – mokė jis. Panašu, kad tai – optimaliausias Laisvės alėjos atgaivinimo receptas.
