Maršrutas Londonas–MMC


2011-10-12
Violeta Juodelienė
Maršrutas Londonas–MMC

Vyriausybė žengė įstabų žingsnį Lietuvos kultūrinimo link. Nepaisant racionaliąsias idėjas palaikančių Ministrų kabineto narių abejonių, Vilniuje planuojamas statyti Modernaus meno centras (MMC) paskelbtas valstybei svarbiu kultūros projektu.

Džiugu matyti įrodymą, kad viešasis ir privatusis sektoriai Lietuvoje vis dėlto gali vaisingai bendrauti, kad tas bendravimas neapsiriboja vien nesvarumo būsenoje pakimbančiais žodžiais.

Šaunu, kad pirmieji iniciatyvą parodė verslo atstovai, kad šįkart nebuvo leista politikams jos pateikti kaip savos, todėl niekas nepučia miglos į akis kalbomis, esą šis projektas pritrauks turistų srautus ir kada nors atsipirks. Nuostabu, kad tokia brangi idėja nebuvo numarinta nepaisant besitęsiančio šalies ūkio letargo.

Gal būtent taip atrodo tautos dvasinio atgimimo priešaušris? Prisisteigę merkantilinių pramogų ir laisvalaikio centrų, pagaliau užsimojome plačiau: Valdovų rūmai, Jono Meko centras, Guggenheimo ir Ermitažo filialas, MMC... Gal prisilietę prie aukštosios kultūros ir objektų iš didingos mūsų praeities patys tapsime didingesni ir aukštesnės kultūros...

Bet nusileiskime ant žemės, ant kurios jau gana greitai turėtų rastis MMC pamatai.

Kiekvienam paprastam mokesčių mokėtojui turėtų būti smagu girdėti apie 20 mln. litų, kuriuos kaip investiciją į MMC žada skirti privatusis verslas. Tiesa, pradėjus gilintis į abiejų pusių – valstybės ir verslo bendrovės – indėlių dydžius, gali pradėti rodytis, kad išlaidų liūto dalis tektų anaiptol ne pastarajai.

Pradžioje – sklypas prestižinėje Vilniaus dalyje, 10 mln. litų "grynaisiais". Vėliau mistinis pažadas dar po 0,5 mln. litų iš visų mūsų kišenės skirti tol, "kol lėšų skirtų privatininkai".

Kas atsitiktų, jei kiltų nauja krizės banga ar šiandien susidomėjimą projektu rodančius verslininkus rytoj ištiktų bankrotas ir tos "privatininkų lėšos" liktų labai kultūringa ir labai solidžia skola valstybei?

Žinia, kol projektas – dar embrionas, apie tai begėdiškai anksti kalbėti. Tačiau bent jau metas klausti. Juk nenorime, kad šis naujas ambicingas projektas pavirstų naujaisiais Valdovų rūmais, milžinišku "force majeure" įsikūnijimu, nuo kurio visi, išskyrus valstybę, ramiai galėtų nusigręžti. Juolab kad pagal pradinę idėją centras – veikiantis sėkmingai arba ne – ilgainiui taps vien valstybės džiaugsmu. Arba galvos skausmu.

Galima praryti ir jauką, esą centrui reikalinga valstybės dalis galėtų būti gauta iš ES struktūrinės paramos. Juk pas mus ES struktūrinė parama suprantama kaip mana iš dangaus – ne mūsų tai pinigai, bet vokiečių, britų, švedų mokesčių mokėtojų lėšos.

Tik kažkodėl išdavikė nuojauta į naująjį meno projektą žiūri it jakobinai į Versalio rūmus ir neleidžia prisiminti nė vieno ambicingo lietuviško kultūros projekto, nuo kurio nedvoktų finansinio skandalo degutu.

Todėl belieka abejoti. Ir viltis, kad naujasis valstybei svarbus projektas nepaisant išankstinių nuostatų iš tikrųjų taps tuo objektu, kurį galėsime laikyti puikaus viešojo ir privačiojo intereso bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Ar Vilniuje pastačius pasididžiavimo vertą meno centrą nuo to bus geriau kokiems Plungės rajono gyventojams – vakarykščiams mokesčių mokėtojams, šiandien – liūdniems bedarbiams, neišgalintiems nusipirkti net bilieto į sostinę?

Provokacinis klausimas. Tikėkimės, kad iki to meto, kai dešiniajame Neries krante puikuosis MMC, gyvenimas Lietuvoje bus linksmesnis, gerokai išsipūs ir šiandieninių bedarbių piniginės. Tikėtina, nebeliks ir pačių bedarbių: emigruos. Kad užsidirbtų duonai, žaidimams – galbūt net bilietui į modernaus meno karalystę sostinėje. Juk maršrutas Londonas–Vilnius, MMC, skamba labai kultūringai ir moderniai.