Kodėl pavydžiai žiūriu į užsieniečius pensininkus?


2009-12-11
Pensininkė Vitalija K.
Kodėl pavydžiai žiūriu į užsieniečius pensininkus?

Dirbti pedagoginį darbą pradėjau anksti - būdama 18 metų. Dabar man 69-eri, o aš vis dar minu mokyklos slenkstį. Žinau, daug kas sakys, kad tokio amžiaus mokytojai seniai laikas į užtarnautą poilsį. Mielai taip ir daryčiau, tik ar tuomet išgyvenčiau?

Šiuo metu mano alga popieriuje - 2,2 tūkst. litų, atskaičius visus mokesčius, į rankas gaunu 1,7 tūkst. litų. Pensija - 1 tūkst. litų. Politikų sprendimu, po Naujųjų metų ji sumažės perpus. Sudėjus algą ir pensiją, gausiu daugiau kaip 2 tūkst. litų.

Suma nėra maža, tačiau kas pasakė, kad pensinio amžiaus žmogus turi skaičiuoti centus ir sukti galvą, kaip išgyventi iki kito mėnesio? Būdama jauna galvojau, kaip prasimanyti lėkštę sriubos, vėliau turėjau galvoti, iš kur traukti skanesnį kąsnelį vaikams. Ar galiu bent senatvėje pasimėgauti tuo, ko jaunystėje neturėjau?

Mažesnė pensija - ne vienintelė bėda. Esu garbaus amžiaus, todėl nežinau, ar šie metai mokykloje nebus paskutiniai. Jei taip atsitiktų, suprantu, kad pensijos man niekas neperskaičiuos, kol nesibaigs krizė. Vadinasi, net ir būdama nedirbančia pensininke gausiu tą pačią - 451 lito sumą.

Skaudu ir dėl to, kad politikai ne tik mažina pensiją, kurią užsitarnavau sąžiningai mokėdama visus mokesčius ir liedama prakaitą, bet ir nesumoka neišmokėtos pensijos dalies. Šį procesą atkėlė neribotam laikui.

Klausau žinių ir galvoju: mes galime palaukti pinigų, tačiau ar laikas lauks mūsų? Su pavydu žiūriu į Senamiesčio gatvėmis vaikštančius pensijon išėjusius užsieniečius, kuriems nereikia kovoti dėl užtarnautų pinigų. Lietuvaičių realybė kitokia - senjorai kuičiasi atpigintų maisto produktų skyriuose.