Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Tibeto kraujo pėdsakai veda į Lietuvą
2008-09-19
Šarūnė Kutinskaitė
Trys savaitės – per trumpas laikas tolimojo Tibeto žmonėms pažinti, tačiau režisieriui Vytautui V.Landsbergiui tai beveik pavyko. Paskutinįjį vasaros mėnesį praleidęs Indijos Himalajuose, jis į Lietuvą parsivežė pabėgėlių iš Tibeto nuotaikomis persmelktas kino juostas, neišdylančius prisiminimus ir būsimo dokumentinio filmo pavadinimą – "Tibeto kraujas".
Vienodas laisvės siekis
Norint suvokti olimpinių žaidynių išvakarėse Himalajų kalnyne tvyrojusias nuotaikas, vertėtų prisiminti istoriją. Ilgą laiką buvęs nepriklausoma valstybe, 1949 m. Tibetas buvo paskelbtas "istorine kinų žeme", ir po poros metų Kinijos kariuomenė galutinai okupavo Tibetą. 1956 m. kilo didelis tibetiečių sukilimas, kurį kinų pajėgos žiauriai numalšino. 1959 m. Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV pasitraukė į Indiją, kur gyvena iki šiol.
V.V.Landsbergis penkių asmenų kūrybinės grupės kelionę į Indiją rugpjūtį planavo neatsitiktinai. Pirmosiomis olimpinių žaidynių dienomis emigracijoje gyvenantys tibetiečiai tiesiog alsavo įtampa. Tuo metu, kai viso pasaulio gyventojai prilipę prie televizorių ekranų sirgo už savo tėvynainių pasirodymus, tibetiečiai protestavo. "Vos atvykę į Indiją patekome į įvykių sūkurį, prasidėjusį demonstracijomis Delyje ir Darmsaloje. Žvelgdamas į šių žmonių akis, mačiau laisvės siekį. Tai priminė Sąjūdžio laikų atmosferą", – tautų išgyvenimus gretino V.V.Landsbergis.
Vienuolynai – šviesusis etapas
Kelionę po Himalajų kalnyną, netoli sienos su Kinija esančius Ladako vienuolynus, režisierius prisimena kaip šviesiausią ekspedicijos dalį. "Stebėjome, kaip prasideda vietos gyventojų diena, kaip jie meldžiasi. Žavėjomės unikalia dvasine kultūra, jų susikaupimu, rimtimi ir tarnyste Dievui", – kelionės įspūdžiais dalijosi V.V.Landsbergis.
Sugrįžti į rūsčią nūdieną kūrybinei grupei padėjo tik Tibeto emigrantų pasakojimai apie pabėgimą iš gimtinės, mirties agonijoje besikankinančius draugus, medicininius bandymus su nuteistaisiais Kinijos kalėjimuose. Visus tibetiečių pasakojimus režisierius suskirstė į tris fazes: gyvenimą okupuotame Tibete, ėjimą per sieną ir bandymą pradėti kitą gyvenimą naujojoje tėvynėje – Indijoje.
"Pats to nenorėdamas ten išgirstas istorijas pradedi lyginti su lietuvių patirtimi Sibire, sovietų lageriuose okupacijos metu. O dar ta rugpjūčio agresija prieš Gruziją... Viskas susiplaka į vieną graudų faktą – mažosios tautos turi gintis pačios", – V.V.Landsbergio balse pasigirdo niūri nata. Režisierius pritaria šviesios atminties rašytojos Jurgos Ivanauskaitės išsakytai pozicijai, kad mažos valstybės gali ir privalo tapti pasaulio sąžine, nes didieji linkę viską spręsti ne iš žmogiškumo, o iš jėgos pozicijos.
Padėjo tėvo pavardė
Filmo kūrėjai įsitikino, kad net emigracijoje gyvenantys tibetiečiai – ne itin kalbūs. Žmonės bijo, kad Kinijos valdžia jų neidentifikuotų, o atpažinę – nepradėtų keršyti gimtinėje likusiems artimiesiems.
"Visgi mums pavyko įveikti bendravimo barjerą. Keli kūrybinės grupės nariai mokėjo kalbėti hindi ir tibetietiškai, todėl žmonės jiems atsivėrė. Deja, vengė fotografuotis", – pasakojo režisierius.
Net nebūdamas Indijoje, prie kūrybinės grupės filmavimo sėkmės prisidėjo ir režisieriaus tėvas – profesorius Vytautas Landsbergis. "Tibeto nepriklausomybės kovotojams buvo gerai žinoma mano tėvelio bičiulystė su tibetiečių dvasiniu vadovu Dalai Lama", – menininko tikinimu, tėvo pavardė buvo tarsi raktas pageidaujamoms durims atverti.
Planus žino tik Dievas
Kol dokumentinis filmas nepasiekė kino ekranų, režisierius nelinkęs atskleisti jo siužeto. Viena aišku: paralelės tarp lietuvių ir tibetiečių laisvės siekio filme tikrai bus. "Tolesnę kūrybos eigą diktuos laikas. Tai buvo tik bandomoji ekspozicija", – užuominomis kalbėjo V.V.Landsbergis. Kol kas jis ieško filmui sukurti reikalingo finansavimo. Tačiau, anot jo, ne mažiau nei lėšų filmui sukurti reikia ir visuomenės supratimo.
"Vis dar atsiranda žmonių, kurie pasiteirauja, kam lietuviams reikia filmo apie Tibetą? Juk jų kita religija, – stebėjosi pašnekovas. – Tačiau kai žudomi, kankinami žmonės, religijos skirtumai neturėtų rūpėti. Prisiminkime, kaip islandai ar norvegai mums padėjo, kai vadavomės iš sovietinės okupacijos."
Klausimas apie filmo būtinybę mums nekilo. "Geriau atskleiskite, kada pamatysime filmą?" – pasiteiravau. Atsakymas nustebino. "Iš žmogaus planų Dievas pasijuokia", – šmaikščiai tarė V.V.Landsbergis.
