KaunoDiena.lt | Tavo miesto naujienos

K.Donelaičio gatvėje planuojama atkurti medinuką


2009-06-27
Vaida Milkova
K.Donelaičio gatvėje planuojama atkurti medinuką

"Plastikinėmis lentelėmis namo tikrai neapkalsime", – nusprendė XIX a. menančio Kauno medinuko savininkai. Pasiraitoję rankoves, jie ėmėsi avarinės būklės namo K.Donelaičio gatvėje autentiško atkūrimo darbų.

Ilgai rengėsi griauti

K.Donelaičio gatvės pradžioje, visai šalia carinio rusiško stiliaus medinukų, prigludę kiti XIX a. pabaigoje iškilę namai. Šie namai išsiskiria santūriu dekoru – architektūros istorikai juos priskiria neoklasicizmo stiliui. K.Donelaičio gatvės 1, 1a ir 5 numeriais pažymėtus namus pasistatė vokietis Rudolfas Markeris. Miesto valdybos nariui, turtingam kauniečiui, priklausė žemės sklypas su didžiuliu sodu iki pat Vytauto prospekto kampo.

Dalį nekilnojamojo turto R.Markeris pardavė, o K.Donelaičio gatvės 5-asis namas dabar priklauso žinomo kauniečio proanūkei Jūratei Veiverienei.

Ant durų iš gatvės pusės dažais išraityta medinuko statybos data – 1896 m. Į kultūros vertybių registrą įtrauktame name verda atnaujinimo darbai. Vaizdžiai tariant, šeimininkams namą tenka kelti iš numirusiųjų.

"Nuo 1955 m. kasmet valdininkai sakydavo, kad namą kitą pavasarį griaus. Dėl to čia gyvenusi mama, tėtis ir teta neskubėjo jo tvarkyti. O daug geresnės būklės panašaus amžiaus namą, stovėjusį kieme, sovietmečiu nugriovė. Mama negalėjo žiūrėti, kaip tą namą ardė: ji ten buvo gimusi. O griovė labai po truputį – darbininkai atskirai išsiėmė langus, duris, lentas. Žmonės pasakojo, kad iš tų statybinių medžiagų kitoje vietoje medinukas iškilo", – prisiminė moteris.

Darbų galo nematyti

Prieš imdamiesi remonto darbų, namo savininkai kvietėsi medžio technologijų žinovus, kurie rekomendavo pirmiausia sutvirtinti namo pamatą ir stogo perdengimą.

"Namas dabar tiesiog tarsi ant oro laikosi – visas pamatas išpuvęs. Bėgant metams, namo grindys tapo žemesnės už šaligatvį, visas lietaus vanduo subėgdavo pamato link ir jį gadino", – pasakojo šeimininkė. Ji prisipažino: jei būtų pakankamai lėšų, keistų ir stogo perdangą: "Lubos šiltintos moliu su šiaudais. Turint lėšų, reikėtų tą molį nuimti ir dėti šiuolaikines šiltinimo medžiagas."

Atnaujindami namą, stiklo paketus šeimininkai deda į senuosius medinius rėmus. "Brangu, bet kitaip elgtis nekilo minčių. Jei gyventume Austrijoje, valstybė kompensuotų plastikinio ir medinio rėmo kainų skirtumą", – pastebėjo J.Veiverienė.

Savininkai skėsčiojo rankomis, paklausti, kiek kainuos namo atnaujinimas. "Vienas architektas sakė – viską tinkamai atnaujinti reikėtų milijono, kitas – pusantro. Milijonų neturime, panašių sumų tikrai neinvestuosim. Daug ką daromės patys – taip pigiau. Jau septinti metai čia tvarkomės, tačiau neįsivaizduoju, kada įsikelsim", – pasakojo su vyru name besitvarkanti buvusi kaunietė.

Dalį namo Veiverių šeima atgavo tik šiemet – čia gyvenę žmonės laukė, kol gaus butą kaip grąžintinų namų gyventojai.

"Mes taip pat laukėme. Viską po truputį daromės. Elektrą naujai išsivežiojome, nes senieji įvadai ir laidai buvo visai niekais nuėję", – sakė namo paveldėtoja. Tarsi skaitydama iš giminės metraščio, ji prisiminė, kad elektra šiame name buvo įvesta 1916 m., vandentiekis – 1931 m.

Sovietmečiu gyveno ankštai

Susėdę po šimtametėmis obelimis, su namo paveldėtoja kalbamės apie giminės istoriją. Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos violončelės mokytoja skaičiuoja, kiek skirtingų tautybių kraujo teka jos gyslomis: lietuvių, vokiečių, lenkų, čekų, prancūzų. Namo savininkę su šia vieta sieja ryškūs vaikystės prisiminimai. Moteris prisipažino – per trisdešimt metų gyvendama Vilniuje, ji visą laiką svajojo sugrįžti čia.

"Niekur kitur nebuvau taip lepinama, kaip šiame name. Maža buvau silpnos sveikatos. Kai buvau metukų, tėvai, tada gyvenę Šiauliuose, atskyrė mane nuo sesių ir atvežė gyventi į Kauną – pas tetą, mamos seserį Janiną Sollominaitę ir močiutę Aleksandrą Markerytę-Sollominienę. Tuo metu čia buvau vienintelis vaikas tarp suaugusiųjų. Negalėjau būti nelepinama", – pasakojo moteris.

J.Veiverienė puikiai prisimena kiekvieno kambario paskirtį ir apstatymą. "Čia buvo pereinamas valgomasis, čia – svetainė, čia labai gražūs mediniai baldai stovėjo. O čia – mano violončelės paliktos žymės", – sakė vilnietė, rodydama nusitrynusio linoleumo lopą.

Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas, buvę savininkai glaudėsi trečdalyje namo įrengtame bute, kurio pereinamaisiais kambariais į bendrą virtuvę nuolatos kursuodavo kita namo gyventoja – rusė "madam Nekrasovienė".

Aštuoni asmenys – iš Šiaulių sugrįžę tėvai su trimis J.Veiverienės seserimis, močiutė ir teta – vargiai tilpo 50 kv. m butelyje.

"Valgomojo grindyse tėvas padarė įėjimą į rūsį – ten jis su mama kurį laiką gyveno. Tame šaltame ir drėgname rūsyje jis gavo vėžį, nuo kurio 1966 m. mirė. Tiesa, tėvo sveikata ir anksčiau nebuvo labai gera – dar tarpukariu jis važiavo į Prancūzijos Rivjerą gydytis plaučių", – pasakojo šeimininkė.

Kai namo atnaujinimas bus baigtas, J.Veiverienė ketina pakabinti memorialinę lentą, kurioje būtų įamžintas jos tėvo Prano Hiksos, pirmojo Lietuvos karo lakūno, atminimas.


Kultūros paveldo departamento vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Diana Uzelo:

Iš valstybės biudžeto lėšų gali būti kompensuojami kultūros paveldo, esančio privačioje nuosavybėje, tvarkomieji paveldosaugos darbai, jei paveldo savininkas užtikrina objekto prieinamumą visuomenei. Departamentas gali kompensuoti tvarkomuosius paveldosaugos darbus iki 50 proc., tyrimus – iki 100 proc. Šiemet departamentas kompensavimui gali skirti 776 tūkst. litų (pernai skyrė beveik 1,5 mln.). Termino, iki kada vėliausiai po darbų atlikimo asmuo gali kreiptis dėl kompensavimo, nėra (svarbiausia, kad turėtų visus išlaidas ir atliktus darbus patvirtinančius dokumentus).

2008 m. per kompensavimo programą buvo išdalyta 1,5 mln. litų. Iš privačių asmenų buvo gauta 15 prašymų dėl nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkomųjų paveldosaugos darbų, jų projektavimo ir tyrimų išlaidų kompensavimo, iš kurių kompensacijos buvo skirtos 8 kultūros paveldo objektams. Pavieniams objektams skirtų lėšų suma svyruoja nuo 5 tūkst. iki beveik 800 tūkst. litų. Didžiausia suma – 775 232 litų – skirta XIX a. pastato, esančio Vilniuje, Vilniaus g.32/Islandijos g. 1, fasadui restauruoti ir lipdybos bei krosnių restauravimo darbams.

Pavirvyčio dvaro sodybos mediniam gyvenamajam namo restauruoti skirta beveik 0,5 mln., 101 tūkst. litų – Lentvario dvaro sodybos rūmų, vandens bokšto ir parko archeologiniams, architektūriniams, polichrominiams ir konstrukciniams tyrimams atlikti.

Dėl kultūros paveldo objekto tvarkymo darbų dalinio finansavimo paveldo savininkai per Finansų ministeriją gali kreiptis ir į Europos ekonominės erdvės bei Norvegijos finansinių mechanizmų fondus.