KaunoDiena.lt | Tavo miesto naujienos

Geros poezijos link


2011-10-12
Lukas Miknevičius
Geros poezijos link

Ką tik nušurmuliavusiame festivalyje "Poetinis Druskininkų ruduo" Jaunojo jotvingio premiją gavęs Marius Burokas nesimaivo – poetas tokio įvertinimo tikėjosi. "Žinau, kad parašiau gerą knygą. Ankstesnės dvi tikrai tokios nebuvo, tad ir vilčių iki šiol nepuoselėjau", – prisipažino menininkas.

– Kaip jaučiatės įstojęs į garbingą Jotvingių klubą?

– Gerai jaučiuosi. Pagerbtas. Galų gale tai pirmoji mano premija. Dabar galėsiu oficialiai Druskininkuose jaustis kaip namie.

– Ar svarbu tai, kad šią premiją teikia ja jau apdovanoti poetai? Jaučiatės esantis tam tikros tradicijos tęsėjas?

– Svarbiausia tai, kad šią premiją teikia ir ją gauna geri poetai. Jaunojo jotvingio premija yra savotiškas patvirtinimas, kad tas kelias, kuriuo eini, yra geras, ir poezija, kurią rašai, – gera. Neketinu maivytis ir sakyti, kad neverkčiau jos negavęs, kad nesitikėjau. Tikėjausi, norėjau gauti ir gavau, todėl ir džiaugiuosi. Ar esu tam tikros tradicijos tęsėjas? Sunku pasakyti. Jaunojo jotvingio premiją yra gavę nemažai mano amžiaus poetų ir poečių, su kuriais esu pažįstamas, kurių kūrybą skaitau ir mėgstu. Žinoma, mus sieja tam tikri bendri etiniai ir estetiniai dalykai. Jaunojo jotvingio premija nėra tokia sena, ji teikiama nuo 1998-ųjų, kai dauguma mano bendraamžių ar kiek vyresnių autorių jau buvo išleidę savo pirmąsias knygas. Bendrumų, skirtumų ir tradicijos tegul ieško kritikai, čia ne mano darbas.

– Knygoje "Išmokau nebūti" rašote: "Atspėkit kaip mes kalbam / Kalbam viela / Spygliais / Ėdančiais rožes." Senesnės kartos skaitytojas turbūt pasakytų, kad visa šiuolaikinė poezija "ėda rožes". Kokia, Jūsų manymu, poeto ir poezijos vieta dabarties pasaulyje?

– Poetas yra toks pats žmogus kaip ir kiti, tik gal trupučiuką jautresnis, pasak M.Martinaičio. Visiškai su juo sutinku. Nereikia poeto mistifikuoti, demonizuoti, liumpenizuoti ar beatifikuoti. Jis apdovanotas visomis įprastinėmis žmogaus ydomis ir silpnybėmis, dorybėmis ir pranašumais. Vienintelė poeto misija – rašyti gerus eilėraščius. Vieniems tai pavyksta lengvai, kiti turi kankintis, treti dirba kaip kasdienį įprastą darbą. Rezultatas svarbiausia. O "ėdanti rožes" arba dabartinė lietuvių poezija yra gera. Jei man ne gėda jai priklausyti ir ją skaityti, jai užsimerkęs galiu išvardyti dvi dešimtis įvairaus amžiaus puikių poetų, tai ko dar reikia? Nevykime dievo į medį.

– Premija už knygą "Išmokau nebūti" įpareigoja "būti literatūroje"?

– Nemėgstu lįsti į akis. Parašai knygą, išleidi, jei kas nors skaito – gerai. Niekada nesimėgavau tuo, kad atseit esu nesuprastas ar neįvertintas. Nemanau, kad taip buvo. Tiesiog, kaip dabar suprantu, pirmosios mano dvi knygos dar nebuvo tiek geros, kad apie jas būtų vertėję daug kalbėti. Esu lėtai ir ilgai rašantis, ir tas kopimas geros poezijos link taip pat lėtas. Nesuku galvos, esu aš literatūroje ar ne. Literatūra, jeigu jai reikia, pati tave įtraukia. Jei rašysi gerai ir turėsi nors kelis skaitytojus, ir būsi joje.