Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Donato Petrošiaus knygų lentyna
2009-01-19
Slaptų malonumų solo
Giedrė Kazlauskaitė, Heterų dainos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 76 p.
Skaitant šviežiai įknygintas kritikės ir plataus profilio rašytojos Giedrės Kazlauskaitės "Heterų dainas" pirmiausia ėmė griaužti apmaudas. Pagalvojau, va, jei literatūra būtų bent kiek plačiajai visuomenei aktuali, tai būtų kone ideali proga kilti skandalui. Tikram, o ne sintetiniui, kokių geltonosios spaudos girnos pridrabsto maldamos suplėkusius popkultūros miltus. Taip ir įsivaizdavau, kaip poetę apspinta literatūrinės ir visokios kitokios davatkos ir beria jai kaltinimus – kodėl jos eilėraščių lyrinis "aš" tokios neapibrėžtos seksualinės orientacijos (įsimyli, bučiuoja ir dar nežinia ką daro su moterimis, merginomis, mergaitėmis ir, jei teisingai supratau, vyrais), kodėl nežaboja savo poetinių geidulių, kodėl į visus tuos nuodėmių paliestus tekstus įpina sakralinę leksiką, religines aliuzijas ir t. t.
Gerai būtų, jei kas užsipultų, nes tokiu atveju kas nors autoritetingas iš kokio Greimo studijų centro ar net kuris nors Nacionalinės premijos laureatas galėtų apginti autorę triuškinančiais argumentais, kad G.Kazlauskaitės eilėraščiai autentiški, tikri, nepavogti (tarp jų – net moteriškos giminės "Odisėja"), jos pačios rankų darbo. Gražūs galų gale. Be to, autoriai už savo personažų prasižengimus neatsako.
Ką galėčiau nuo savęs pridurti: Michelio Foucault "Seksualumo istoriją" užmečiau neperskaitęs nė pirmos dalies, tad paporinti, kaip čia viskas yra, negaliu. Verta paminėti, kad – man pasirodė – G.Kazlauskaitė pakyla aukščiau feministinių ir antifeministinių nuostatų ir vienu metu žaidžia abiejose fronto linijose. Ir dar – man ji patinka iš principo.
Neįkyrūs pamokslavimai
Rimvydas Stankevičius, Diktantai sielai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 161 p.
Nūnai tenka išgirsti anoniminius balsus iš kasdienybės chaoso epicentro klausiančius, kur prašapo mūsų poetai, tautos vedliai ir kiti inteligentai, kodėl niekas neparodo, kaip dabar gyventi, į kokias vertybes orientuotis? Taigi kad niekur jie neprašapo. Štai rimtas poetas Rimvydas Stankevičius beveik dešimt metų savo dvasios virpesių etiudus skelbia respublikinėje spaudoje – tik imkit ir skaitykit, ir skaitydami darykitės išvadas.
Prisipažinsiu nesu to dienraščio, kuriame poetas reiškiasi, nei skaitytojas, nei prenumeratorius, todėl nebuvau matęs šitų, kaip pats autorius pavadino, pamokslų, "Diktantų sielai". Ir nors knygos viršelis pavandenijęs, įrėmintas gedulingu violetu, turinys – pozityvus, teigiantis paprastus gyvybei palaikyti būtinus dalykus. R.Stankevičius braidžiodamas laiko tėkmėje, galima sakyti, nieko neišradinėja, nes išradimai nebūtinai priveda prie gero. Jis tik kartoja(si), tai, kas svarbiausia ir antlaikiška.
Nors autorius paryškina diktanto, pamokslo ir panašius tekstų aspektus, vis dėlto rezultatas, laimė, jokia didaktika nedvelkia. Labiau primena kajokiškus dykinėjimus nei donelaitiškus pagrūmojimus neviežlybiems būrams. Kadangi mano protui viskas šioje knygoje atrodo labai paprasta, vadinasi, sielai bus už ko užsikabinti.
Ar ši knyga aktuali? Jei gėris ir paprastumas aktualus, tada – taip. Literatūrinė vertė – kintanti, bet laikraštiena nedvelkia.
Seniau galvodavau, kad sielai labiausiai tinka rimuota poezija, matematika bei kiti tikslieji mokslai, bet jei R.Stankevičius tvirtina priešingai, nelieka nieko kita, kaip su juo sutikti.
Aktoriui atminti
Prisiminimai apie aktorių Arną Roseną, sud. Daiva Šabasevičienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, 256 p.
Sunku būtų mūsų krašte rasti pilietį, kurio nė karto gyvenime radijo bangomis nebūtų užklupęs su niekuo nesupainiojamas aktoriaus Arno Roseno balsas.
Nemaža jį mačiusių teatre, kine, tačiau net ir tie, kurie jį tik girdėjo, spėju, nė neabejojo, jog taip skaitantis aktorius negali blogai vaidinti. Ką tik aktoriaus atminimui pasirodžiusioje knygoje daugybė liudijimų, kad tai būta neeilinio talento, įdomaus žmogaus. Duodamas interviu Rimas Tuminas prasitarė, kad A.Rosenas neturėjo galimybės atsiskleisti. Neatsirado tokio kūrinio, tokio vaidmens, kuris būtų kaip tik jam. Galbūt toks ir turi būti maksimalisto gyvenimo kelias.
Knyga išėjo labai šviesi, gausiai iliustruota, maloni paimti į rankas, su kompaktine plokštele, su tuo balsu, kuris kartą išgirdus tampa nebeištrinamas.
