Žvilgsnis


2006-07-07
Jūratė KUZMICKAITĖ
Žvilgsnis

Posakis, kad geras žmogus - dar ne profesija, Kaune negalioja. Akivaizdu, kad kartais visiškai pakanka vien gero žmogaus statuso, jog tau ant kaklo suspindėtų miesto Tarybos apdovanojimas - “Santakos garbės ženklas”.

Tik būtina pabrėžti, kad geras žmogus privalo turėti ir gerų bičiulių. Perspektyviausia - kuo arčiau Olimpo smaigalio.

Vargu ar “Santakos garbės ženklas”, skirtas pagerbti miestui nusipelniusius žmones, papuoš daug metų sąžiningai dirbančios troleibuso vairuotojos krūtinę. Užtai, stebint neilgą garbingo Kauno apdovanojimo istoriją, galima prognozuoti, jog šis ženklas anksčiau ar vėliau bus įteiktas vairuotojos viršininkui, iš esmės nenuveikusiam nieko ypatingesnio nei jo pavaldinė - tik sąžiningai dirbusiam savo darbą. Apdovanojimas vyks kaip visuomet teikiant “Santakos garbės ženklą” - neminint nominanto nuopelnų.

Laimė, kartais nuopelnai būna akivaizdūs. Valstybės dienos išvakarėse Rotušėje buvo apdovanoti žmonės, kurių indėlio miestui netemdo jokių abejonių šešėlis.

Nekils net mintis diskutuoti, ar nusipelnė “Santakos garbės ženklo” Kauno lėlių teatro direktorius, daug metų sugebantis ne tik paversti teatrą magiškos traukos centru, bet ir rengiantis tradicines šventes, kuriose šypsosi ir lėlės, ir vaikai, ir praeiviai. Kuriose kviečiama keliauti su fotoaparatu į pasakų šalį ir įsiamžinti galbūt pačioje nuotaikingiausioje savo ir savo vaikystės miesto nuotraukoje.

Kas ginčysis, ar verti “Santakos garbės ženklo” festivalio “Operetė Kauno pilyje” rengėjai, Kamerinio teatro įkūrėjas arba ilgametė vaikų globos namų direktorė, negailėjusi jėgų ir energijos, kad likimo nuskriausti mažieji kauniečiai turėtų bent valdiškus namus?

Tai anaiptol ne tie atvejai, kaip “Santakos garbės ženklo” teikimas telekomunikacijų bendrovės šefui, kai skelbiant apie apdovanojimą visi šnabždasi: “Už ką? Ar už tai, kad Savivaldybės valdininkai yra šios bendrovės klientai?” Arba - “Santakos garbės ženklas” Savivaldybės įmonės vadovui, be tiesioginio savo darbo, už kurį gauna atlyginimą, nenuveikusiam nieko išskirtinio.

Bet gal žmogus tiesiog šventė gimtadienį? Tokiai funkcijai - tapti priedu prie jubiliejinio torto - “Santakos garbės ženklas” spėjo pasitarnauti jau ne kartą.

Tačiau visuomenė, ko gero, taip ir nesužinos, kokią sukaktį neseniai paminėjo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas Vytautas Grigaravičius, liepos 5-ąją apdovanotas “Santakos garbės ženklu”. Beje, jis apdovanojamųjų sąraše buvo įrašytas pirmuoju numeriu.

“Kauno dienos” žiniomis, šio “Santakos garbės ženklo” istorija prasidėjo Kauno Tarybos komitetuose, kuriems buvo pateikta apsvarstyti V.Grigaravičiaus kandidatūrą. Vėliau, likus savaitei iki iškilmių Rotušėje, diskusijos persikėlė į miesto Apdovanojimų tarybą. Ir joje, ir kai kuriuose Kauno tarybos komitetuose nutarta: šiuo, kaip ir kitais “Santakos garbės ženklo” teikimo atvejais, privalu gauti žmogaus darbovietės rekomendaciją. Taigi - būtina kreiptis į Kauno arkivyskupiją.

Bet siųsti arkivyskupijai rašto neprireikė. Išskirtine teise savo nuožiūra apdovanoti asmenį “Santakos garbės ženklu” pasinaudojo Kauno meras Arvydas Garbaravičius ir klausimas buvo išspręstas greitai bei paprastai.

Tikriausiai lygiai taip pat sklandžiai prieš kelis mėnesius, Vasario 16-osios proga, buvo nutarta Kauno merui įteikti bažnytinį apdovanojimą. Sausakimšoje Prisikėlimo bažnyčioje kunigas dekanas V.Grigaravičius merui A.Garbaravičiui įteikė “Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios” ženklą. Už aktyvų rūpinimąsi Tautos šventovės atstatymu.

Tikėtina, kad prieš dvi dienas “Santakos garbės ženklu” A.Garbaravičius V.Grigaravičių apdovanojo lygiai už tą patį. Kaip sakoma, paslauga už paslaugą.

Tačiau paslaugų kategorijoje egzistuoja ir tokia sąvoka kaip meškos paslauga. Ar “Santakos garbės ženklas”, dalijamas ir už tikrus nuopelnus, ir tiesiog geriems žmonėms, ir už tai, kad “žmogui jubiliejus, reikia kažkaip pažymėti”, nepatirs sparčios infliacijos?

Ar laikant Kauno bendruomenę infantilia, nenutiks taip, kad į garbingus miesto įsteigtus apdovanojimus ji pradės žiūrėti kaip į ne itin vertingą vaikišką blizgutį?