Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vunderkindai - lepios gėlės
2003-07-26
Leonas ŽALYS
Savo nepaprastais gabumais dar vaikystėje iš bendraamžių išsiskyrę žmonės vėliau kasdienybėje susiduria su jiems nepakeliamais sunkumais. Vieni jų nusižudo, kiti suserga psichikos ligomis, treti pasirenka atsiskyrėlio gyvenimą. Ketvirti žūsta mįslingomis aplinkybėmis. Tai, žinoma, jokiu būdu nereiškia, kad visi vunderkindai savo gyvenimą baigia liūdnai ar net tragiškai.
Apdovanoti karalienės Mortos premija
Kiekviena civilizuota valstybė, besirūpinti savo ateitimi, ypač gabiems vaikams, neretai vadinamiems vunderkindais, skiria ypatingą dėmesį. Lietuva - ne išimtis.
Prieškario laikais itin gabius vaikus globojo ne tik valstybė, bet ir Bažnyčia. Jie būdavo atleidžiami nuo mokesčio už mokslą, gabiausieji būdavo siunčiami studijuoti užsienyje - dažniausiai Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Šiemet, minint karaliaus Mindaugo ir jos žmonos karūnavimo 750-ąsias metines, keturiems itin gabiems vaikams už ypatingus laimėjimus įvairiose meno srityse buvo paskirtos karalienės Mortos premijos, kurių vienas steigėjų - Lietuvos kultūros fondas. Visi keturi premijos laureatai yra tapę Lietuvos bei tarptautinių konkursų laureatais ir diplomantais.
Premijos ir kiti paskatinimai - sveikintinas dalykas, tačiau specialistai teigia, kad vadinamiesiems stebuklingiems vaikams svarbiausia yra ne materialūs dalykai, o aplinka, kurioje jie auga, nes, kaip tvirtina žinomas Maskvos psichologas, “vunderkindai - lepios gėlės”.
Psichologai įspėja
Psichologas Algimantas Smailys “Kauno dienai” sakė, kad kiekvienas žmogus turi penkis poreikių lygmenis - fiziologinį, individo saugumo, bendravimo su aplinka, savigarbos, savęs realizavimo. Specialistai juos surikiavo būtent į tokią eilę pagal svarbą.
Jeigu pažeidžiamas bet kuris žemesnis jų, aukštesnieji individui nėra tokie svarbūs. Pavyzdžiui, jeigu žmogus jaučiasi nesaugus, į savigarbą jam tik nusispjaut. Jeigu žmogui stinga pripažinimo, jam į savigarbą irgi - tik nusispjaut, sakė A.Smailys.
Dauguma psichologų teigia, kad itin gabioms asmenybėms sunku prisitaikyti prie standartų, prie kurių visuomenė jau įpratusi. Tokie žmonės sau ir aplinkiniams kelia daug didesnius reikalavimus, pirmiausiai etinius ir moralinius, kartais net nerealius.
Specialistų teigimu, labai talentingiems žmonėms būdingas padidintas jautrumas, išliekantis per visą jų gyvenimą. Buvusiems vunderkindams neretai net menka nesėkmė atrodo kaip didžiausia tragedija.
Kai kurie statistiniai duomenys liudija, kad vadinamuosius stebuklingus vaikus, dažniau nei vidutiniokus, persekioja psichikos ligos, nes jų sielos - itin gležnos.
Kartais itin talentingų žmonių gyvenimo siūlą nutraukia nelaimingas atsitiktinumas.
Ankstyva dramaturgo mirtis
Kaunietis Raimundas Samulevičius garsėjo kaip prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Jo pluknsnai priklauso tokios populiarios pjesės kaip “Pasiklydęs tarp žvaigždžių”, “Sofoklas ir ji”, “Erškėtrožės rudenį” ir kitos. Jis taip pat parašė monografiją “Baltoji obelis”, skirtą savo dėdės tapytojo Antano Samuolio atminimui.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis “Kauno dienai” pažymėjo, kad R.Samulevičiaus talentas pradėjo ryškėti itin anksti.
Bet 1981-ųjų žiemą Lietuvą sukrėtė baisi žinia - žinomas dramaturgas, kuriam buvo vos 44-eri, nušautas. Tai atsitiko Vilniaus centre, vieno sovietų saugumiečio bute. Oficiali versija - nelaimingas atsitikimas. Esą su tarnybiniu pistoletu buvo neatsargiai elgtasi, ginklas buvo nerūpestingai laikomas.
Po šio tragiško atsitikimo pasklido versija, kad saugumiečiai dramaturgą, turėjusį ryšių su disidentais, nužudė, iš anksto suplanavę šį nusikaltimą. Tačiau tokios versijos priešininkai ją negailestingai sukritikavo sakydami, kad ši represinė struktūra, jeigu būtų panorėjusi, tą galėjo padaryti be tokio didelio triukšmo.
Vienas Kauno rašytojų, prašęs jo pavardės neminėti, pokalbyje su “Kauno diena” šį tragišką atsitikimą pavadino “likimo pokštu ir didžiule mįsle, neįminta iki šiol”.
Kad ir kaip būtų, Lietuva neteko vieno žymiausių savo dramaturgų.
Šachmatų genijus
Tikriausiai būtų sunku surasti žmogų, nieko negirdėjusį apie Bobį Fišerį, kurį žinovai vienbalsiai tebevadina genialiausiu visų laikų ir visų tautų šachmatininku.
Bet jo gyvenimas tapo didele mįsle. Vieniems atrodo, kad genijus išprotėjo, kiti mano, kad tik taip jis gali save išreikšti.
Bobio pirmoji pažintis su intelektualiu žaidimu prasidėjo, kai per jo šeštąjį gimtadienį tėvai šiam berniūkščiui, kuriame slypėjo vunderkindo savybės, padovanojo šachmatus, vėliau visą jo gyvenimą apvertusius aukštyn kojomis. Po daugelio metų apie tas jaunojo genijaus dienas jo motina Redžina Vender žurnalistams pasakys: “Nuo tos dienos, kai jis dovanų gavo šachmatus, jam visiškai buvo neįdomūs tie, kurie šio žaidimo nežaidė”.
Būdamas vos 10 metų, Bobis pradėjo dalyvauti solidžiose varžybose, kai sukako 15, jam buvo suteiktas tarptautinio didmeistrio vardas. Tokių jaunų šachmatininkų, turinčių šį titulą, nebuvo per visą pasaulio šachmatų istoriją.
Galiausiai B.Fišeris tapo tikru Amerikos nacionaliniu didvyriu, kai, 1972 metais, nugalėjęs Sovietų Sąjungos atstovą Borisą Spaskį, pelnė pasaulio čempiono titulą.
Dingo ilgam
Tačiau netrukus žvaigždė pradėjo krėsti pokštus. Ji gerai pažinojusieji tvirtino, kad tai buvo išskirtinis jo būdo bruožas. Šachmatų genijus ilgam dingo. Tarptautinė šachmatų federacija 1975 metais iš jo atėmė pasaulio čempiono vardą, nes jis atsisakė šį titulą apginti dvikovoje su Anatolijumi Karpovu.
Skirtingai nuo kitų jaunų žvaigždžių, greitai svaigstančių nuo šlovės ir turtų, B.Fišeris niekada neturėjo problemų nei su narkotikais, nei su alkoholiu, nei su moterimis. Bet jo labiausiai pažeidžiama vieta buvo ir liko stiprusis jo bruožas - protas, taip šių metų pradžioje apie garsųjų amerikietį rašė Ispanijos laikraštis “El Mundo”, paskelbęs straipsnį su labai iškalbingu pavadinimu “Bobis Fišeris - genialiausias XXI amžiaus paranojikas”.
Įžymiausias pasaulio šachmatininkas savo paskutinę partiją 1992 metais laimėjo prieš tą patį B.Spaskį. Po to genijus be pėdsakų vėl dingo.
Tie, kurie gerai pažįsta B.Fišerį, kuriam šių metų kovą sukako 60 metų, sako, kad jis išsikraustė ir proto. Anot “El Mundo”, genijus dabar blaškosi kažkur tarp Tokijo ir Manilos, yra vedęs filipinietę, 40 metų už save jaunesnę, su kuria susilaukė dukters.
B.Fišeris, tapęs vos ne vaiduokliu, galiausiai susipyko su savo tėvyne. Po siaubingų rugsėjo 11-osios atakų jis skelbė pareiškimus, kuriuose džiūgavo, kad “Amerika buvo griežtai, bet teisingai nubausta, nes baisiai išpuiko”.
Dabar, kaip teigia “El Mundo”, beveik visi draugai B.Fišerį paliko likimo valiai, o šachmatų pasaulyje vis dažniau galima išgirsti sakant, jog genijus galutinai išprotėjo.
Skambėjo po pasaulį
Kai kada vunderkindai gyvenimą baigia savižudybe. Taip atsitiko nepaprastai talentingai rusų mergaitei Nikai Turbinai, kurios vardas prieš du dešimtmečius skambėjo po visą pasaulį.
Maskvos savaitraštis “Argumenty i fakty” tvirtina, kad Nika pradėjo kurti eilėraščius, kai jai buvo vos ketveri. Tuomet ji sirgo astma. Mergaitė, gulėdama lovoje, liepdavo eiles užrašyti ją slaugiusiai motinai, kuri dukters kūrybą nepasidrovėjo parodyti literatūros kritikams. Šie apstulbo, iš pradžių nepatikėję, kad tokio meninio lygio eilėraščius galėjo parašyti ketverių metų vaikas.
Būdama vos devynerių Nika išleido savo pirmąją knygą “Juodraštis”, kuriai pratarmę parašė garsusis Jevgenijus Jevtušenka. Netrukus knyga buvo išversta į dvylika kalbų.
Vienuolikmetė Nika Venecijoje gavo prestižinę premiją “Auksinis liūtas”. Po metų jaunoji poetė apsigyveno Maskvoje. Čia Nikos motina ištekėjo antrą kartą ir netrukus pagimdė dar vieną dukterį, kuriai, suprantama, skyrė didžiausią dėmesį. O jo, kaip pastebėjo “Argumenty i fakty”, Nikai ėmė labai stigti.
Mergaitė ir profesorius
1990-aisiais Nika išvyko mokytis į Šveicariją. Ten ją pakvietė 70 metų profesorius medikas, jaunosios poetės motinai parašęs daugybę laiškų, kuriuose žavėjosi vunderkindės talentu.
Išvyka į Šveicariją, anot savaitraščio, “baigėsi netikėtai, bet banaliai - profesorius šešiolikmetę įsiviliojo į lovą”. Pasak leidinio, mergaitę profesorius ir toliau dievino, bet ištisas dienas praleisdavo savo klinikoje. Nika, pavargusi iš nuobodulio, ėmė girtauti, o galiausiai iš profesoriaus namų pabėgo.
1994-aisiais jaunoji poetė be stojamųjų egzaminų buvo priimta į Maskvos kultūros institutą. Iš pradžių viskas buvo gerai. Tačiau per savo 20-ąjį gimtadienį Nika vėl ėmė girtauti.
Po to mėgino vėl stotis ant kojų. Viena jos dėstytojų iki šiol turi tokio turinio raštelį: “Aš, Nika Turbina, duodu garbės žodį savo dėstytojai Alionai Galič, kad niekada daugiau negirtausiu”.
Šiaip taip iškentė kelis mėnesius. Vėliau - tas pats.
Kartą susipykusi su vaikinu, su kuriuo artimai draugavo, šoko per langą iš penktojo aukšto. Vėliau motina pasakys, kad “Niką apsaugojo Dievas”.
Bet kitas kartas taip laimingai nesibaigė. Skrydis - vėl iš penktojo aukšto, tik kito namo, baigėsi tragiškai. Nika savo 28-ojo gimtadienio nesulaukė.
