Vilties ir nerimo savaitė


2002-10-07
Daiva VALEVIČIENĖ
Vilties ir nerimo savaitė

Septynios dienos parlamentaro Rimanto Ruzo artimiesiems tapo amžinybe, kai pro kaustantį siaubą vis prasiverždavo kasdien stiprėjanti viltis

Marija Ruzienė, beveik nepasitraukianti nuo Kauno medicinos universiteto Neurochirurgijos klinikos Intensyvios terapijos skyriaus durų, laukia tik gerų žinių ir nenori, kad kam nors kiltų dviprasmiškų spėlionių.

Ji jaučia pareigą apsaugoti dukras nuo dar didesnio streso. “Aš pati visą savaitę esu komoje. Matau, girdžiu, bet viduje viskas sustingę, negaliu nei valgyti, nei pailsėti”, - sakė ji “Kauno dienai”.

Linki tvirtybės

Prieš savaitę į Kauną, bendrapartiečių susirinkimą, skubėjęs Rimantas Ruzas buvo sunkiai sužalotas. Po tą patį vakarą atliktos sudėtingos operacijos jo būklė buvo kritiška. Medikai, matę sužalojimų nuotraukas, stebėjosi, kad jis apskritai liko gyvas.

Patyrus tokias traumas, didelė galimybė žūti vietoje. Tačiau artimieji, kurie iškart paprašė medikų neteikti visuomenei informacijos apie ligonio savijautą, Rimanto Ruzo būklę įvardydavo kaip labai sunkią. Penktadienį parlamentarui pakilo temperatūra, ji kilo ir mažėjo visą savaitgalį.

Prasidėjo po tokių traumų beveik neišvengiamas plaučių uždegimas.

Rimanto Ruzo artimieji retai KMU Neurochirurgijos klinikoje būna vieni. Nuo pat pradžių Mariją ir mergaites globoja mažųjų krikštatėviai Raimonda ir Gintautas Labanauskai. Gintautas paprašė darbe savaitės neapmokamų atostogų ir praktiškai tapo Marijos vairuotoju. Atlekia į ligoninę, dažnai skambina ir kiti draugai, Rimanto bendrapartiečiai. Pirmosiomis dienomis po autoavarijos į Kauną buvo atvažiavę Vytenis Andriukaitis, Juozas Oleka.

Rimanto partijos bičiulis, Kauno miesto Tarybos narys Vytautas Juodagalvis sakė, kad Rimo charakterį galima atpažinti ir dabar, kai jo tokia sunki būklė. “Jis kovotojas, užsispyręs. Nors sunku, jis - laikosi. Tikiu, kad jis pasveiks ir padės mums mobilizuotis”, - viliasi V.Juodagalvis.

“Rimantas Ruzas privalo pasveikti: Lietuvai reikia sąžiningų politikų. Kai susipyko su Šustausku, jo sąjungos žmonės visur šniukštinėjo, bet nieko “neatkasė”. Jei šustauskininkai nesugebėjo, vadinasi, jis - visai švarus”, - pakomentavo pro šalį ėjusi nepažįstama moteriškė. Nepažįstamų žmonių simpatijas R.Ruzui jo artimieji jaučia ir gatvėje. Šie klausia apie Seimo nario sveikatą, linki tvirtybės žmonai.

“Visiems reikėtų bent po 10 minučių pabūti Intensyvios terapijos skyriuje ir pažiūrėti, kaip žmonės kabinasi į gyvenimą. Tada visi taptų geresni, nes niekas nežino savo valandos”, - sakė Ruzų šeimos draugė Palmira Sabaliauskienė, mėginusi įkalbinti Mariją suvalgyti nors obuolį.

Šalia Marijos ne vieną vakarą Klinikose leido ir Rimanto vyriausios sesers Elenos dukra Sonata. Mergina šypteli, prisiminusi šeimos legendas, kaip jos dėdė Rimas, tada dar šešiolikmetis, pasodino atėjusius pas jį draugus skaityti žurnalų, o pats nuėjo pamaitinti kūdikiško amžiaus dukterėčios. “O paskui, kai jis mokėsi Klaipėdoje, Konservatorijoje, o aš buvau darželinukė, labai laukdavau grįžtant savaitgaliais, žinojau, kad su juo galėsime pašokti”, - pasakoja Sonata.

Panašūs pokalbiai Klinikų vestibiulyje praėjusios savaitės pabaigoje tapo dažnesni, Rimantą mylintys žmonės prietaringai nebeišsigąsta kalbėdami būtuoju laiku. Dabar jis negali blykstelėti šypsena, užtraukti dainos ar sušokti valso, tačiau viso to dar bus, tiki jie.

Gyvenimas šiapus durų

Kol medikai ir pats Rimantas kovoja už gyvenimą, jis nesustoja ir šiapus Intensyvios terapijos skyriaus durų. Penktadienį į darbą vienoje Vilniaus mokyklų sugrįžo Rimanto sesuo Virginija. Tą pačią dieną vakare ji vėl atvažiavo į Kauną. Sekmadienį Marija išvežė dukreles ir jas prižiūrėsiančią Rimanto mamą į butą Seimo viešbutyje. Ji planavo tuojau pat sugrįžti atgal į Kauną. Nors į Neurochirurgijos kliniką ateina daug Rimantą Ruzą pažįstančių ir jo artimuosius norinčių palaikyti žmonių, moteris stengiasi nepalikti parlamentaro vieno.

“Jis turi justi, kad mes šalia, ir jis neturi teisės išeiti mus palikęs”, - sakė M.Ruzienė “Kauno dienos” žurnalistei ir patikino taip pareiškusi ir Rimantui, kai sėdėjo šalio jo penktadienį. Tada jis buvo atjungtas nuo kvėpavimą palaikančios aparatūros ir kvėpavo pats. Trylika metų su Rimantu Ruzu praleidusi moteris žino, kad jo jėgas mobilizuoti padeda pareigos ir atsakomybės jausmas.

“Jokia avarija nebūtų įvykusi, jei prie vairo jis būtų sėdėjęs pats. Jo labai gera reakcija. Aš vis priekaištaudavau, kai jis lėkdavo neleistinu greičiu (Marija diplomatiškai neatsako, paklausta, koks tai būdavo greitis), o jis man atsakydavo, jog puikiai žino, ką veža. Veždamas savo vaikus negalįs suklysti”, - prisimena Marija ir jos balsas virpteli.

M.Ruzienė įsitempusi kaip styga, vartoja raminamuosius. Ji sakosi nejaučianti nuovargio, nors naktį, net jei vakare pavyksta užmigti, pabunda kas valandą ar dvi ir skambina į Intensyvios terapijos skyrių. “Po keturių jau nebeužmiegu”, - prisipažįsta moteris. Nuo pat ryto ji jau Klinikose, o per pietus skuba namo - reikia išvirti valgyti mergaitėms. Dukras prižiūri jos tėvelis, atvykęs iš Telšių rajono (mamos M.Ruzienė neteko prieš keletą metų), tačiau pats nemoka gaminti.

Vengia savo namų

Būti savo namuose Marijai sunku. Širdį drasko pažvelgus į dukreles, išplėštas iš normalaus gyvenimo. Vyresnioji Teodora Vilniuje lanko pirmąją mokyklos klasę, jaunėlė, dar šešerių neturinti, Modesta - vaikų darželį. Kol visos trys gyveno Kaune, o taip buvo iki rudens, mergaitės visą laiką būdavo su mama.

Dabar šalia nėra nei mamos, nei tėčio, nei žaislų. Vienintelis mergaičių džiaugsmas, padedantis joms kiek užsimiršti, “kišeninis” šunelis Kūdulis. “Mes jį visur su savimi vežiojamės. Jis visai nepiktas, pikti tie, kur ilgesnėmis kojomis. Žinokit, teta, Kūdulis labai moka pamėgdžioti žmones, aš atsigulu ant nugaros, jis irgi atsigula”, - noriai pasakoja vyresnėlė. O mažoji, sužinojusi, kad greitai sugrįš į Vilnių, griežtai atsisako eiti į vaikų darželį, jei tėtis pats jos nenuves.

Teodora ir Modesta žino, kad tėvelis ligoninėje, sunkiai sužeistas, bet būtinai pasveiks. Mama jų nesiveda į ligoninę, neleido aplankyti tėčio, kai medikai po pirmosios paros įleido pabūti prie vyro ją pačią. “Dukros labai išgyvena, labai pasigenda tėčio, kuris, kad ir kaip pavargęs, rasdavo jėgų su jomis pašėlioti. Mergaitės pačios stengiasi negalvoti apie nelaimę, Modesta neseniai pareiškė laukianti, kol baigsis tas negeras sapnas”, - pasakoja Marija.

Jai namie Rimantą primena kiekvienas ne vietoje padėtas daiktas ar neužbaigtas darbas. “Užsimiršusi norėjau jam skambinti, ar buvo meistras, turėjęs pataisyti skalbimo mašiną”, - sako moteris ir tą akimirką jos veidas suakmenėja.

Medikai neprognozuoja

Medikų dėmesio, vaistų ir priežiūros Rimantui Ruzui netrūksta. Jį operavę chirurgai lankosi klinikoje ir savaitgalį, informuoja parlamentaro žmoną apie menkiausią permainą ir būsimą savo žingsnį. Žiniasklaidai ir kitiems smalsaujantiems jokios informacijos neteikia, tarsi skydu dengdamiesi artimųjų išsakytu pageidavimu. Neatvirauja ir kiti medikai, nuo klausimų gindamiesi abstrakčiomis frazėmis bei savo užimtumu. Neslepia tik, kad klausiančiųjų kasdien būna daug.

Papasakoti apie galvos smegenų traumas ir tokiais atvejais teikiamą pagalbą sutiko 38 metų patirtį šioje medicinos srityje turintis neurochirurgas, KMU Neurochirurgijos klinikos vadovas docentas Juozas Šidiškis. Jis patikino, kad klinikoje yra “neblogas minimumas” skubiai medicinos pagalbai teikti. Geri diagnostiniai aparatai, neseniai įgyta ir gyvybines funkcijas palaikanti aparatūra padeda efektyviai dirbti aukštos kvalifikacijos specialistams.

“Tačiau kiekvienu atveju mes negalime prognozuoti, kas bus už kelių dienų ar valandų”, - sakė ką tik iš operacinės, kurioje praleido beveik penkias valandas, išėjęs chirurgas.

“Pirmosiomis valandomis po traumos paciento būklę lemia smegenų pažeidimai, jų apimtis ir gylis. Dažnai prasideda kraujavimas į smegenų ertmes, sutrinka smegenų skysčio apytaka. Be to, smegenys į sužeidimą reaguoja tinimu, o tai pavojinga kitoms, nepažeistoms, smegenų sritims: jas gali suspausti. Su šiomis bėdomis kovojama chirurginiu būdu, atliekama papildoma operacija. Paskui daug kas priklauso nuo organizmo stiprumo, atsparumo infekcijai”, - sakė J.Šidiškis.

Analogų nebūna

Po operacijos paciento gyvybines funkcijas palaiko aparatūra, nes pažeistos smegenys nepajėgia atlikti savo ankstesnių, “organizmo kompiuterio” funkcijų. Net jei pajėgtų, organizmą dirbtinai ventiliuoja, nes nuo smegenų aprūpinimo deguonimi priklauso ne tik gijimo sėkmė, bet ir žmogaus ateitis. Tokia normali medicinos praktika, todėl savaitė ar dvi, gyvybę palaikant medicinos aparatūra, nėra labai grėsmingas ženklas. Sąmonę pacientas gali atgauti ir po kelių valandų, ir po kelerių metų. Švedijoje buvo atvejis, kai koma tęsėsi 4 metus. J.Šidiškis prisiminė muitininką Tomą Šerną, kuriam koma truko beveik pusę metų. sunkiais atvejais koma vidutiniškai trunka nuo savaitės iki mėnesio.

Kiek nukentėjo smegenys, medikai nustato diagnostine aparatūra, o prognozių imasi remdamiesi savo patirtimi, tačiau kategoriškų išvadų nedaro. “Nėra dviejų analogiškų žmonių ir dviejų analogiškų traumų, tačiau paciento būklė per pirmąsias dienas daug lemia, jei ji stabili - geras ženklas”, - sako didžiulę patirtį turintis neurochirurgas. “Kokie bus liekamieji reiškiniai po galvos smegenų traumų taip pat sunku prognozuoti, tačiau po gilių žaizdų, pavyzdžiui, šūvio, smegenų pažeidimas gilesnis, o po paviršinių sužalojimų atsistatymas lengvesnis”, - sakė “Kauno dienai” KMU Neurochirurgijos klinikos vadovas J.Šidiškis.