Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2003-07-19
Nepriklausomas žmogaus pasaulis buvo įmanomas iki dvidešimtojo amžiaus pradžios. Gyvenimas turėjo daugybę atsišakojimų, užutekių, o svarbiausia - stiprią šeimą. Ką tai reiškė? Ogi viena: galėjai būti nepriklausomas nuo žiniasklaidos ir politikos. Galėjai gyventi žmoniškai, tik su artimaisiais, dirbti savo darbą, nė kiek nesirūpinti savuoju įvaizdžiu. Galėjai atostogauti nepranešdamas spaudai, kur esi ir ką darai, joks viršininkas neturėdavo teisės kištis. Pagaliau, nebuvau pririštas prie mobiliojo telefono kaip koks Reksas prie grandinės.
Dabar viskas kitaip. Sakoma, kad vien gyventi ir dirbti nepakanka - reikia rūpintis savo įvaizdžiu. Esą nebe “aš” gyvenu, o gyvena jis? “mano įvaizdis”. Kaip jis “gyvena” ir ką jis “veikia” - nežinia. Kažkaip. Tas “kažkaip” - labai galingas. Iš kur jis, kipšas, aitvaras ir fantomas? Gal jis vampyras, siurbiantis mano gyvybines jėgas? O gal mano artimųjų jėgas ir gyvybę? O gal kitų žmonių, žiūrinčių, girdinčių ir perkančių mano įvaizdį? Kipšas galvą nusisuktų, bet kas tiesa, tas ne melas: arklių savininko įvaizdis pakiša koją net Girdvainiui. Netekęs arklių, šis bernas neatlaiko įvaizdžio šešėlio, krinta savo ir žmonių akyse.
Kuriame XX amžiaus dešimtmetyje gimė tas nevidonas, įvaizdis? Kad XX amžiuje - tai aišku, nes XIX šiaip taip pabėgo nuo masinių psichozių ir įtaigų, todėl XIX amžius - paskutinysis nekaltybės amžius, kuriame gyvendamas žmogus pats žinojo savo vertę. Dabar gi žmogaus vertę nustato kiti. Vaizdinės žiniasklaidos būdu iš žmogaus gali būti padarytas visai priešingas vaizdas.
Įdomu, kad Hitleris su Stalinu šiuo ginklu pasinaudojo. Nors dar nebuvo TV magijos. Tačiau buvo radijo magija. Ir propagandos ministrui Gebelsui pakako įžvalgumo pastebėti žudantį žiniasklaidos dėsnį: šimtą kartų pakartotas melas nustoja buvęs melu virsta tiesa. Kartotinis dažninis laikas švenčia pergalę prieš bet kokią logišką konstantą, fizikos ar net pinigų dėsnį. Įvaizdis, “vardas” tampa pinigu. Rodyti “įtakingus” žmones - kad ir niekdarius - tampa geru tonu. Kalbėti apie juos, stengtis susipažinti su jais - lyg geras pirkinys.
Atsiradus TV, akcentas kiek pasikeitė. Galėjai imtis savipropagandos: kartoti savo atvaizdą ekrane. Žiūrėk, pusė žmonių ims ir pagalvos, kad tikrai esi neprastas, jeigu tavęs visur pilna. Net angeliško veido šeimininkė pagalvos: “O ką, gal tikrai? Gal reikėtų su juo susipažinti?”
Taip sukasi sėkmės variklis - siurbdamas iš aplinkos ir visų, kas pasitaiko ant kelio, energiją, laiką ir pinigus.
O gal... įmanoma atitrūkti nuo įvaizdžio ir gyventi normaliai, nesirūpinant tuo, ką kiti galvoja apie tave? Ne, sako žiniasklaidos bosai, taip negalima. Nes jeigu tu būsi nepriklausomas nuo mūsų, tai ir nuo tavęs niekas nepriklausys. Nepriklausoma višta kiaušinių nededa. Pagaliau apsidairyk, kiek trokštančiųjų alkstančiųjų patekti į puslapius ir ekraną. galinčių net primokėti, kad tik apie juos prabiltų. Kad tik kalbėtų. O dar geriau - rodytų.
Bet ar tikrai visuomet galioja formulė: “Viskas parduodama ir viskas perkama”? Naujas tikėjimo simbolis - Jo didenybė įvaizdis - ne visuomet reiškia Apokalipsės ženklą. Nes įvaizdis, kai juo gerokai paprekiaujama, tampa nebepaliečiamas. Žiniasklaida ir rinka pasirodo nesanti visagalė, nes ji neišgano, nes joje pernelyg akiplėšiškai žmogus paskelbiamas pirkimo ir pardavimo objektu.
Gal gi masinė komunikacija, visuotinė rinka ir žiniasklaida su propaganda - ne be reikalo atėjo pas mus. Visa tai akivaizdžiausiai išbando žmogų. Gal dar neims žmogus prekiauti savimi? Savo kūnu - iki galo? Na ir kas, kad vaizdinė žiniasklaida ėmė atlikti Visagalio vaidmenį. Ji negali įsibrauti į paskutinį nepriklausomybės užutekį - atostogas.
Todėl pats laikas prisiminti, kad žmogaus pagoniškasis dievas - kūnas - būtent vasarą pajunta, kad laikas pareikšti savo teises. Jis nebeįstengia suktis voverės rate, nes pajunta jį kaip kokį įkaitusį nuo darbų būgną. Ir tada nebeįkanda jokie įvaizdžiai, prisimeni esąs gamtos, ne jų įkaitas.
Ačiū Dievui, vasarą padaugėja kultūros, ne įvaizdžių. Nuaidi Pasaulio lietuvių dainų šventė, kuri pagilina tėvynės vagą. Vilniuje - “Vilniaus festivalis” bei “Šv.Kristoforo festivalis”. Pajūryje - nė dienos be muzikos ir t.t. Nors aišku, kad Palanga yra Palanga ir be muzikos. Liaudies kultūra, profesionalus darbas - ant prekystalio. Visur tave pagriebs už skverno ir paliudys, kad žmogus tebeturi savigarbą. Žmogus ir drožia, ir audžia, ir kala, ir mezga. Senolės rankomis išaustas rankšluostis - pirmiausiai dovana mums, o tik tada - pinigas. Rankų darbu džiaugiamės daugiau vasarą nei žiemą, - ar nepastebėjote?
Žodžiu, sambūriai atostogų metu - vienas labiausiai išganingų masinės visuomenės bruožų. Per atostogas neieškoma naudos, nes ieškoma atgaivos. Per atostogas nepripažįstamas varžymasis, - atsisakoma lupti akį už akį, dantį už dantį. Palangos paplūdimys šiomis dienomis - suaugusių žmonių smėlio dėžė. Ir ačiū Dievui, kad taip yra. Masinei komunikacijai reikia atsipūsti, net ant kranto. Pabūti kartu, bet kiekvienam - sau. Pažvairakiuojant į merginų ir jaunuolių kūnus. Kūnas per atostogas - pagoniškasis dievas.
Mes įžengėme į modernų pasaulį kupini geros valios, naivūs ir geranoriški. Per atostogas darome tą patį, tik čia naiviai bei geranoriškai žengiame į pajūrį. Ir mūsų niekas neapgauna, nes einame ne su įvaizdžiu, o tik su maudymosi kostiumu. Ar baisiau. Lietuvių gyvenimas panyra į Palangos jūrą.
Tad kam atostogų metu kalbėti apie įvaizdį? Poilsio dienų variklis ne jis, o šeima, vaikai, draugai ir artimieji, - visai kaip XIX amžiuje, nekaltybės laikais. Ir vis dėlto kalbėti reikia, nes malonumas patiriamas palyginant. Tik pagalvokime: gamtos prieglobstyje mums visai nereikalingas įvaizdis. Kaip ledų popierėlis.
