Vilkas - kaip Cicinas, ožiukai - neformalai


2007-05-19
Vilkas - kaip Cicinas, ožiukai - neformalai

Dvylikametė pjesės autorė Šarūnė Kepenytė prieš miegą svajoja apie “Vilko ir ožiukų” premjerą Kauno lėlių teatre

Kauno valstybiniame lėlių teatre rytoj įvyks spektaklio-roko koncerto “Vilkas ir ožiukai” premjera. Dvylikametė pjesės autorė Šarūnė Kepenytė jau žino, kuo rengsis eidama į pirmąją savo spektaklio premjerą.

Porą pastarųjų mėnesių prieš užmigdama septintokė svajoja ne tik apie jai patinkantį berniuką, bet ir apie spektaklio premjerą. Ji bando įsivaizduoti, kaip atrodys ir vaidins jos sukurti personažai, kaip spektaklio režisierius ir dailininkas perteikė istoriją scenoje.

Pjesę muzikinei pasakai “Vilkas ir ožiukai” klaipėdietė Š.Kepenytė parašė, kai laimėjo jaunųjų dramaturgų konkursą “Jaunasis amžius”, kuriame galėjo dalyvauti autoriai nuo 6 iki 21 metų.

Parašė ne lėlėms

Š.Kepenytės mama - prozininkė ir poetė Nijolė Kepenienė jau yra išleidusi keletą eilėraščių, pasakų knygų ir romanų. Ji ir pastūmėjo dukrą išbandyti savo jėgas šiame konkurse.

“Mama skaitė “Literatūrmenį”, kur buvo paskelbtas konkursas jauniesiems dramaturgams. Pasišnekėjome, kad galėčiau pabandyti. Parašiau pjesę apie mergaitę, kuri pykosi su savo mama. Kai iki konkurso pabaigos liko trys dienos, gavau laišką, kad pjesė puiki, tačiau režisierius manęs klausė, kaip aš įsivaizduoju jos pastatymą lėlių teatre. Nepatikėsite, neatidžiai perskaičiau apie konkursą ir nežinojau, kad reikia kurti lėlėms, - kvatojosi jaunoji autorė. - Tuomet tris dienas po pamokų rašiau istoriją apie Kalėdų Senelį, kuris sirgo depresija. Ten Senelį nuo prastos nuotaikos išgelbėjo neįgalus berniukas.”

Š.Kepenytė sakė, kad konkurse dalyvavo tik 6 autoriai, tačiau klaipėdietės pjesės buvo įvertintos geriausiai. Septintokė tikisi, kad kitąmet konkurse dalyvaus daugiau autorių, galbūt ir Lietuvoje kada nors lėlių teatrui rašys tiek pat daug vaikų, kaip Belgijoje - kone pusantro šimto.

Nors spektaklio premjera Kaune įvyks šį sekmadienį, pjesės autorė spektaklį ketina pamatyti kitą savaitę, kai spektaklis bus rodomas tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje “Šypsos lėlės ir vaikai 2007” Kaune.

“Eidama į premjerą apsivilksiu puošniausią savo suknelę. Tą pačią, kurią dėvėjau per savo vyresnės sesės vestuves. Šventėje reikia būti puošniai, - šypsojosi Š.Kepenytė. - Labai smalsu, laukiu nesulaukiu, kol pamatysiu spektaklį. Man atrodo, kad kai kurias scenas autoriams buvo gana sudėtinga įgyvendinti, bet telefonu režisierius ir dailininkas tikino, kad viskas einasi puikiai, turėtų būti nepaprasta”, - neslėpė emocijų jaunoji rašytoja.

Improvizavo tradicinės pasakos tema

Konkurso organizatoriai mergaitei pasiūlė parašyti pjesę muzikiniam spektakliui ir nurodė jos temą - apie vilką ir septynis šiuolaikinius ožiukus. Be to, autorei buvo iškeltos dar kelios sąlygos: pjesės veikėjai turėjo kuo mažiau kalbėti, kuo daugiau veikti ir dainuoti skirtingų muzikos stilių daineles.

“Sugalvojau, kad ožiukai gali tapti pankais, gotais, metalistais, hipiais, reperiais ir kitų muzikos stilių atstovais, o vilkas - lyg koks estrados princas Cicinas, - šypsojosi mergaitė. - O ožiukų mamytė dirba blynų kepėja, tačiau kepa ne įprastus blynus, o muzikinius diskus. Šiaip jau pasakos siužetas tradicinis - vilkas vilioja ožiukus, šie pakliūna į jo spąstus, tačiau mama ir jauniausias ožiukas juos išgelbėja”, - pasakojo Š.Kepenytė.

Š.Kepenytė prisipažino, kad jai buvo labai įdomu apie spektaklį kalbėtis su pjesės bendraautoriumi ir režisieriumi Andriumi Žiurausku bei spektaklio dailininku Danieliumi Sodeika. Jie daug diskutavo, kaip ir kas turėtų atrodyti, kokios bus lėlės, kaip reikės paploninti vilkui liežuvį, apie ką turėtų dainuoti ožiukai.

Prieš rašydama pirmąją pjesę lėlių teatrui, Š.Kepenytė lėlių spektaklį buvo mačiusi vienintelį kartą, vaikystėje, tačiau vargiai jį atsiminė. Dabar jai labai įdomu, kaip atrodys lėlės, kurios veiks jos sugalvotoje istorijoje.

Tiesa, prieš porą savaičių mergaitė keletą lėlių spektaklių pamatė Klaipėdoje vykusiame festivalyje “Karakumų asilėlis”. Mergaitės mama buvo pakviesta dalyvauti žiuri, kuri išrinko geriausius lėlių spektaklius.

Paskata - taupyti pinigus kompiuteriui

N.Kepenienė dienraščiui sakė, kad ji džiaugiasi, jog, išbandžiusi savo jėgas, duktė sulaukė sėkmės ir įvertinimo, tačiau svarbiau, kad mergaitė dabar nori rašyti daugiau ir daugiau.

“Norėjosi, kad vaikas išbandytų savo kūrybingumą, pagilintų žinias, galbūt gautų įkvėpimą, postūmį rašyti daugiau. Taip ir įvyko. Kai prašiau jos rašyti tą pirmąją pjesę, dukra, aišku, paklausė: “O kas man už tai?” Pažadėjau nupirkti naujus džinsus, bet ji išsiderėjo, kad pradėsiu taupyti pinigėlius kompiuteriui. Kadangi “pradėti taupyti” labai neapibrėžta sąvoka, susiderėjome”, - juokėsi N.Kepenienė.

Kūrybingos mergaitės mama sakė, kad visai nesikišo į dukros sumanymą. Ji tik paaiškino, kad spektaklio pjesėje reikia apibūdinti veikėjus, o tekstą reikėtų rašyti atskiromis scenomis, tuomet lengviau suskirstyti istorijos veiksmą.

“Man patinka, įdomu, ką Šarūnė rašo. Džiaugiuosi, kad ir mokykloje ji rašo daugiau, o namie pradėjo kurti eilėraščius. Žiūriu iš šalies į jos kūrybos procesą. Įdomu stebėti, kaip ji pati keičiasi, kokias temas gvildena”, - prisipažino N.Kepenienė.

Užsidegė rašymu

Š.Kepenytė nuo pirmos klasės lanko Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Mergaitė skambina pianinu ir groja saksofonu.

“Pati geriausia mokykla Klaipėdoje yra ta, kurioje mokausi. Kitos - kaip fabrikai, nedraugiški ir mokiniai, ir mokytojai. Pas mus draugiškesni visi, pirštais vienas kito nebado, nepravardžiuoja. Ir mokytojai kitaip nei kitose mokyklose su mokiniais bendrauja - su pagarba. Ir dėl pjesės sėkmės mane visi palaiko, džiaugiasi. Lietuvių kalbos mokytoja alpsta, kaip nori pamatyti spektaklį”, - sakė jaunoji autorė.

Dvylikametė dar neapsisprendė, ką veiks ateityje. Šiandien jai įdomu išbandyti daugelį kūrybos sričių, tačiau kartais ji pasvarsto ir apie tai, kad būtų įdomu mokytis tėčio - advokato profesijos.

“Rašau, groju saksofonu, pianinu, kai buvau mažesnė, iliustravau pirmąją mamos pasakų knygutę “Džiovintas debesėlis”. Kuri sritis man įdomiausia? Man apskritai svarbi kūryba. Pastaruoju metu viskas lengvai einasi. Parašiusi pjesę, pradėjau daug daugiau rašyti. Susimasčiau, kad jau reikėtų daugiau dėmesio skirti rašymui. Užsidegiau”, - prisipažino septintokė.

Įkvėpimas aplanko ir pirtyje

Į klausimą, ar jai daro įtaką tai, kad ir mama kuria eilėraščius, romanus, Š.Kepenytė atsako nedvejodama.

“Aišku, kad man tai daro įtaką. Ne tik mama, bet ir visi tėvų draugai, pokalbiai su jais trečiadieniais ir sekmadieniais pirtyje, bendravimas leidžia man geriau rašyti. Žodžiu, šnekamės, kažką pasiimu iš visų tėvelių draugų, o kartais mūsų pokalbiai padiktuoja man kokią temą”, - tikino ji.

Dažniausiai kartu su mama, o kartais ir su tėčiu - advokatu Mindaugu Kepeniu Š.Kepenytė lankosi daugelyje uostamiestyje vykstančių kultūrinių renginių, koncertų, kur taip pat sutinka daug pažįstamų suaugusiųjų. Tiesa, jaunoji autorė neslepia, kad tėtis mieliau eina į kiną, o nueiti į rimtesnį spektaklį jį tenka įkalbinėti.

“Jaučiu, kad Šarūnė dar nėra susirgusi rašymu. Kol kas dukrai įdomu, ji eksperimentuoja, lavina savo kalbą ir gebėjimą ją formuluoti. Net režisierius stebėjosi, kad pjesę rašė dvylikametė. Man taip pat kartais ima atrodyti, kad dukros akiratis daug platesnis nei jos bendraamžių”, - keletą komplimentų dukrai išsakė ir N.Kepenienė.

“Mama, kokia tu vaikiška”

Kūrybingų dukros ir mamos ryšys - labai artimas. Jos praleidžia daug laiko kartu, skaito ir vertina viena kitos kūrybą, o retkarčiais ir kritikuoja viena kitos poelgius.

“Pripažįstu kūrėjo laisvę, todėl retai kritikuoju Šarūnę. Bet kokiu atveju pirmiausiai pasakau, kas man patinka kūrinyje. Jei dukra ir ką nors asmeniško, iš šeimos patirties rašytų, neprieštaraučiau”, - tikino N.Kepenienė.

“O man dažniausiai patinka, ką mama rašo. Pastabų ji sulaukia ne dėl kūrybos, o dėl kitų dalykų. Mama kartais būna labai vaikiška. Pavyzdžiui, kai Klaipėdoje “Akropolyje” einame pro besisukantį muzikinį laikrodį, mama kiekvieną kartą spokso į jį kone išsižiojusi. Nesuprantu, kaip jai gali patikti šimtąjį kartą žiūrėti į tą patį”, - kvatojosi Š.Kepenytė.

Į klausimą, ar pati nesijaučia per anksti suaugusi, Š.Kepenytė atsako pakėlusi antakius ir su neslepiamu pasitenkinimu.

“Atrodau vyresnė? Valio! Na, taip, tėvai sako man, kad greitai užaugau, bet juk visi tėvai savo vaikams tą patį sako. Iš tikrųjų kartais šalia bendraklasių jaučiuosi kaip tik maža, jaunesnė. Vienais metais anksčiau pradėjau lankyti darželį ir anksčiau nei kiti pradėjau eiti į mokyklą. Mano bendraklasiai - trylikos, keturiolikos metų, o man tik liepą sukaks trylika. Žinot, net sprendžiant iš mano poelgių, pati suprantu, kad kartais dar vaikiška esu”, - rimtai svarstė Š.Kepenytė.

Mergaitė prisipažino svajojanti po metų kitų išleisti savo kūrybos knygelę.

“Juk visi, kurie kuria, nori pasidalyti tuo su kitais. Man būtų smagu, kad mano požiūrį ir supratimą pamatytų, suprastų ir įvertintų ne tik lėlių spektaklio žiūrovai Kaune, bet ir daugiau mano bendraamžių, bet... Dar reikia gerokai padirbėti”, - atsiduso jaunoji autorė.