Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vienatvės ašarą garsiems senoliams nubraukia slaugės
2007-04-21
Remigijus JURGELAITIS
Praeityje šlovės ir karjeros spinduliuose besimaudžiusioms įžymybėms žilagalvių pensionatuose tenka mokytis naujų gyvenimo taisyklių
“Ne, man neliūdna. Kodėl turėčiau liūdėti? - legendinio “Čiurlionio” tautinio meno ansamblio kanklių orkestro vadovė Ona Mikulskienė mėgaujasi kiekviena diena. - Retai kas gauna tokią dovaną - 102 metus.”
Tik iš pradžių ją slėgė gyvenimas senelių pensionate, bet greitai apsiprato. Net tomis retomis akimirkomis, kai pasijaučia vieniša, ji nenori niurzgėti. Atvirkščiai, kviečia slaugytojus, kad jie pasirūpintų manikiūru, šukuosena, kartu padainuotų. “Nenoriu apsileisti, privalau gerai atrodyti. Juk esu moteris”, - tuoj 103 gimtadienį švęsianti menininkė visuomet spinduliuoja gera nuotaika.
Kiti praeityje garsūs žmonės ne taip lengvai susitaiko su likimo kirčiu - senatve žilagalvių namuose. “Gerai, kad nuolat dirbu - rašau knygą apie aviaciją. Užsimirštu, kad esu ne savo namuose”, - 95 m. sportinės aviacijos pradininkas Vytautas Ašmenskas neatsisako ketinimų dar bent kartą iššokti su parašiutu. Jis žino, koks tai jausmas. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis pirmas atliko tuomet itin pavojingu laikytą šuolį.
“Džiaugiuosi, kad turiu bent tiek”, - diplomato privilegijas jau seniai pamiršo Antavilių senelių namuose gyvenantis buvęs sovietų Lietuvos užsienio reikalų ministras 80 m. Vytautas Zenkevičius. Skurstantis buvęs politikas nesiskundžia: “Šilta, saugu, ir gerai.”
Išeivė grįžo į senelių pensionatą
Ligoninė. Taip daugelis žilagalvių vadina Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Tik ne žymiausia Lietuvos kanklininkė Ona Mikulskienė. Jai ši įstaiga - namai. “Čia gyvenu. Ir sveikata nesiskundžiu. Dėkoju Dievui už kiekvieną dieną”, - senolė įsitaiso ant lovos krašto. Išgeria arbatos ir ragina prisėsti šalia. “Prastai girdžiu. Iš arčiau ir jus įžiūrėsiu”, - penkerius metus menininkė beveik nieko nebemato.
Bet ji žino kiekvieną savo kambario vietą. Kur sukrautos knygos, sukabinti paveikslai, kryželiai, sustatytos gėlės. “Ar matote, kiek pas mane gėlių? Aplanko, atneša. Gaila, kad jų nebematau. Užuodžiu, nuostabiai kvepia”, - kalba O.Mikulskienė.
1995 metais iš Klivlendo (JAV) ji grįžo į Lietuvą. Iš pradžių gyveno nuosavame bute, tačiau prieš kelerius metus suprato, kad viena neįstengs savimi pasirūpinti. Atvyko į senelių namus. “Nenorėjau, bet reikėjo priežiūros. Čia manimi pasirūpina. Puikios darbuotojos - sutvarko kambarius, aprengia, pavalgydina, paguldo. Geroji Natalija kaip tikra dukra”, - centro darbuotojams žymi menininkė neturi jokių priekaištų. Vaikų su vyru kompozitoriumi ir dirigentu Alfonsu Mikulskiu nesusilaukusi moteris atžalomis vadina visus “Čiurlionio” ansamblio narius.
“Čiurlionio” ansamblį ji įkūrė 1940 metais. Kolektyvas daug koncertavo, o artėjant antrajai sovietų okupacijai pasitraukė į Vakarus: Austriją, Vokietiją. Vėliau, nuo 1949-ųjų iki 1991-ųjų tautinę lietuvių emigrantų savimonę žadino Jungtinėse Valstijose.
Sovietmečiu, iki pat Atgimimo, apie “Čiurlionio” ansamblį Lietuvoje nežinojo net patys liaudies muzikos atlikėjai: apie jį tiesiog nebuvo kalbama. “Buvo baisūs laikai. Dabar geriau. Bent galiu gyventi savo gimtinėje”, - žymi menininkė ragina paimti prieš kelerius metus išleistą ansamblio dienoraštį. Jame surašyti visi svarbiausi kanklininkės gyvenimo įvykiai.
Svajoja surengti koncertą
“Ar tu, vaikeli, kankliuoji?” - šį klausimą Ona Mikulskienė užduoda kiekvienam svečiui. Kanklių muzika praskaidrintų jos dieną. Bet pati groti nebegali: paskutines savo kankles O.Mikulskienė padovanojo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muziejui.
“Atsisako pirštai. Einu į terapiją. Noriu atgaivinti. Jei pavyktų, galėčiau pagroti”, - ketinimų bent jau pensionate surengti pasirodymą neatsisako menininkė. Susimąsto ir pradeda abejoti: “Nežinau, ar būtų kam klausyti. Juk daugelis pensiono gyventojų - paliegę, guli lovose ir skundžiasi.”
Nejaugi vakarais moterys nesusirenka pasišnekėti? “Ką jūs? Mums neleidžia eiti į kitų kambarius. Visi serga, galime užsikrėsti. Mano draugės - gydytojos. Labai malonios, daug žino apie muziką”, - nuolat šypsosi O.Mikulskienė. Ragina vaišintis. Arbata ir duona visuomet stovi ant stalo. “Tikra šventė, kai atneša kivių”, - priduria ji.
Užkandusi ji klauso radijo, prašo, kad slaugės paskaitytų laikraščius.
“Noriu žinoti, kas vyksta Lietuvoje. Domiuosi visais dalykais, ne tik muzika”, - kalba moteris, vis dėkodama Dievui, kad yra sveika, nejaučia jokių skausmų.
Vis dar rašo dienoraštį
“Jei nebegalėsiu mąstyti, kalbėti, nebenorėsiu gyventi. Turiu puikią atmintį, galiu pasidalyti prisiminimais”, - visą gyvenimą kanklininkė ne tik grojo, bet ir bendravo su žmonėmis. O.Mikulskienė labiausiai bijo vienatvės.
Švytintis jos veidas spinduliuoja optimizmu, tačiau kanklininkę kartais apima prasta nuojauta. “Pagalvoju, kad nebenoriu gyventi. Po to sau priekaištauju. Kaip galima nenorėti gyventi? Gyvenimas - laimė, Dievo dovana. Ją reikia priimti”, - su nepaprastu užsidegimu kalba kanklininkė.
Ką veiks šį savaitgalį? “Viešpatie, pasigailėki. Kristau, pasigailėki. Jėzau, Jėzau, ateiki pas mane, ateik, paguosk mane, - gieda senolė. - Eisiu į koplyčią. Pasimelsiu.” Vėliau grįš į savo kambarį, turės pailsėti. Jėgų ne tiek, kiek anksčiau. Atsigulusi ji galvos apie dar vieną ilgo gyvenimo savaitę.
“Prisiminsiu, ką kalbėjome. Susitikimai suteikia dvasinės stiprybės. Gal sukursiu vieną kitą eilėraštį”, - planus kuria Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centro gyventoja. Vėliau slaugės paprašys, kad jos mintis įrašytų į dienoraštį. Jame dar keliasdešimt tuščių lapų, bet O.Mikulskienė jau paprašė nupirkti naują sąsiuvinį.
Tikslas - tritomis apie aviaciją
Kitos pensiono patalpos primena darbo kabinetą. Vyras ir moteris varto knygas, sklaido dokumentus, diskutuoja, kelia hipotezes. Akivaizdu, kad jie turi vieną tikslą. Geriau įsižiūrėjus matyti, kad čia - ne kabinetas, o kuklus pensionato kambarėlis.
Pora tik kelioms minutėms pakėlė galvą, kad pasisveikintų. Paskui vėl palinko prie popierių, kitus pasikėlė prieš save. Neįprastai arti. Plika akimi buvo galima matyti, kad vyras prastai mato. Jam sunku rašyti, o tekstus skaito jo kolegė.
Šūsnys jau nuo laiko pageltusių dokumentų ar tokių, ant kurių vos nudžiūvo rašalas, geriausias įrodymas - vyksta įtemptas darbas. “Rašau tritomį apie aviaciją. Negaliu gaišti. Ne jaunystė, o norisi viską užbaigti”, - galvą pakėlė 95 metų V.Ašmenskas. Vyras prastai mato, todėl jam padeda kitame kambaryje gyvenanti buvusi mokytoja.
“Gerai, kad draugai padovanojo šią aparatūrą, - rodo tekstą kelis kartus padidinančią įrangą. - Jei ne ji, turėčiau viską mesti.” Tačiau įranga negali atstoti žmogaus. Lietuvos sportinės aviacijos pradininkas labiausiai dėkingas kaimynei senelių namuose. “Ji - didžiausia talkininkė”, - meiliai paaiškino.
“Ne, ne, - supratęs, koks bus kitas klausimas, iš karto bet kokias abejones išsklaido vyras. - Ji nėra mano simpatija. Ne tas amžius, užteks”, - V.Ašmenskas įsitaiso kėdėje. Ji ne tokia patogi kaip namuose, bet jau baigia priprasti.
Šimtametis šoks su parašiutu?
Dveji metai - tiek V.Ašmenskas gyvena Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centre. “Čia jaučiuosi tarsi viešbutyje, - sako jis. - Savaitgaliais grįžtu į savo butą, kur gyvena dukra. Anūkas padeda nusimaudyti, susitvarkyti.”
“Kodėl palikau savo butą? - tęsia jis. - Gal tiek to, buvo tokia situacija. Kažkam reikėjo priimti sprendimą. Nebeišsitekome.” Dabar bute nuolat gyvena dukra su šeima. “Negaila, - taria senolis. - Taip jau būna. Anūkui ir automobilį padėjau nusipirkti.”
Bet ne todėl, kad būtų labai turtingas. Vien už kambarį senelių namuose kas mėnesį tenka pakloti 800 litų - 80 proc. pensijos. O dar norisi ir pačiam kai ką nusipirkti. “Myliu anūką. Man svarbu, kad tęsia pradėtus darbus - studijuoja aviaciją ir pats skraido.”
Gal paskraidins ir senolį. Visa bėda, kad eilėje rikiuojasi daugiau norinčiųjų. “Nepavydžiu, bet atsiranda merginos. Jam 22-eji, pats laikas. Kam aš toks senas reikalingas? Ir sveikata ne ta”, - pasakoja, bet nedejuoja aviacijos pradininkas.
Pastaruoju metu jam sunkiau vaikščioti, kojas dažnai sutraukia mėšlungis. “Bet paskraidyti dar tikrai norėčiau, - ryžtu suliepsnoja 95-erių senolio akys. - Dar kartą iššokčiau su parašiutu. Baigiu užmiršti tą puikų jausmą, juk paskutinį kartą skraidžiau prieš šešerius metus.”
Galvoje - aviacijos enciklopedija
Suvažiavimai, minėjimai, aviacijos parodos - V.Ašmenskas neturi kada senti. Būna dienų, kai vyras visą dieną praleidžia prie rašomojo stalo. Bet vakarais būtinai išeina į prie namų esantį miškelį. “Reikia pajudėti. Fizinis krūvis suteikia daugiau energijos”, - sako jis ir ragina pakalbėti apie lėktuvus.
Jis gerai išmano visas aviacijos smulkmenas. Pradeda nuo tų laikų, kai vienmotoriai lėktuvėliai tarsi kosminiai laivai laikyti technikos stebuklais, o baigia pasakojimais apie moderniausius lainerius. “Buvau pirmu su parašiutu iššokusiu sportininku. 1936 metais lėktuvu be baudos taškų įveikiau atstumą nuo Talino iki Kauno”, - tokie skrydžiai tuo metu vadinti rekordiniais.
Dabar V.Ašmenskas bando sumušti kitus rekordus. Artėjantis šimtmetis - vienas tokių. “Nežinau, kaip bus. Į kalniuką kartais sunku užlipti”, - kaip ir kasdien, pasivaikščioti susirengė žymus aviatorius. Tačiau ryžtingas vyras atsisako įsikibti į parankę. “Galiu ir pats”, - demonstruoja kietą charakterį.
Kai grįš į savo kambarėlį, vėl rinks informaciją ir rašys. “Dirbti nereikia. Maisto paduoda, kambarį išvalo. Galiu atsiduoti pagrindinei savo veiklai”, - keliolikos kvadratinių metro kambarėlio link pasuko aviacijos pradininkas.
Susitikimas su aktore suteikė jėgų
1964-aisiais prasidėjusi pažintis pakeitė vienos Amerikos šeimos gyvenimą. Praėjo keturi dešimtmečiai ir vienas vizitas praskaidrino sergančio vyro kasdienybę. “Metai sukasi bumerangu”, - atsiduso Antavilių pensionate gyvenantis buvęs sovietų Lietuvos užsienio reikalų ministras V.Zenkevičius. Anuomet jis buvo gerokai įtakingesnis už žinomą lietuvių aktorę Rūtą Ly, bet nepabrėžė savo padėties.
Dabar R.Ly - ryški Holivudo žvaigždė. Ji prieš kelias savaites nusilenkė sergančiam buvusiam diplomatui. “Tikra tiesa, kad reikia daryti gerus darbus, - susitikimo nuotaikomis gyvena V.Zenkevičius. - Nebuvo sunku gauti leidimą. Rūtos močiutė galėjo atvykti į Ameriką.”
Tuomet iš tremties į Lietuvą sugrįžusi garsios aktorės močiutė siekė atvykti pas JAV gyvenančią anūkę. R.Ly kreipėsi į Sovietų Sąjungos ambasadą JAV. Tačiau visi diplomatai tik mojo rankomis. Prašymai praslysdavo pro ausis. Tik ne tuomet pirmuoju sekretoriumi ambasadoje dirbusiam V.Zenkevičiui.
Po pokalbio prireikė vos paros, kol sutvarkyti atvykimo dokumentai. “Nelabai prisimenu, kaip ten viskas buvo. Dažnai tekdavo pasistengti dėl tautiečių”, - kalbėjo buvęs ministras.
Pavirto kaprizingu vaiku
Kiti pamiršo ne tik jį, bet ir gautas paslaugas. Keliolika metų buvęs ministras gyveno visiškame skurde. Būdavo dienų, kai neturėjo valgyti. Kai apie apverktiną buvusio diplomato padėtį sužinojo ankstesni kolegos, jie pasirūpino, kad V.Zenkevičius būtų apgyvendintas pensionate.
“Dabar bent į žmogų tapau panašus, - vyro balsas nebeprimena to griežto ir įtakingo baritono. - Ne kokia sveikata, bet gerai. Sulaukiau dar vieno pavasario.”
Sunkiai kalbantis vyras retai bepakyla iš lovos. Juo rūpinsi Antavilių pensionato darbuotojai. “Retai sulaukia svečių. Dienas leidžia vienas. Mažai kalba”, - slaugės sako, kad V.Zenkevičius pavirto kaprizingu vaiku.
