Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vaikystėje užburtas likimas
2003-02-15
Penki aktorės Reginos Varnaitės kūrybos dešimtmečiai pateikė žiūrovams sunkiai įmenamą mįslę apie sceninės sėkmės fenomeną
Būtų sunku surasti Lietuvoje žmogų, kuris nežinotų aktorės Reginos Varnaitės. Jau ne viena karta išaugo lydima jos sukurtų vaidmenų, jos nuoširdumo ir uždegančio juoko. Penkiasdešimt kūrybos metų, praleistų scenoje, paliko neišdildomą įspūdį tiek žiūrovų, tiek pačios aktorės atmintyje.
Anksti pažadintas instinktas
Kiekvieno artisto kelias į sceną yra skirtingas, kaip skirtingi esame ir mes patys, mūsų siekiai ir troškimai. Anot rašytojo Paulo Coelho, jau ankstyvoje jaunystėje kiekvienas iš mūsų žinojome savąją Asmeninę legendą, kuri yra tai, ką mes visuomet norėjome daryti.
Tai žinojo ir maža mergaitė iš Ukmergės, kurios tėvas buvo matininkas ir dirbo Žemės ūkio departamente, o motina tvarkė namų ūkį ir dainuodavo nuostabias dainas, kurios sklisdavo pro atvirą langą ir džiugindavo praeivių širdis. “Ten, kur aš augau, buvo šulinys, gilus toks, dvidešimt dviejų rentinių. Semdama vandenį aš žiūrėjau į Vakarus ir galvojau: būtinai būsiu aktorė, būtinai važiuosiu mokytis. Gal į Paryžių, gal į Vokietiją. Palinkimą į teatrą jaučiau nuo mažų dienų. Kai deklamuoti eilėraštį pakviesdavo klasės draugus, mane imdavo siutas, nes jaučiau, kad jie skaito ne taip, kad viską sugadina. Ir nieko čia nepadarysi, tiesiog tas pajautimas buvo įgimtas. Jau būdama ketverių iš tikrųjų vaidinau berniuką! Buvo tokia situacija, kad man reikėjo būti berniuku. Turėjau trejais metais vyresnį brolį Eriką ir kad jis su manimi draugautų, visur vestųsi, aš turėjau apsimesti berniuku”.
Vaikai greitai perpranta žaidimo taisykles. O kas yra žaidimas? Ar ne tas pats teatras, į kurį taip skverbėsi dar vaikiška siela ir į kurį vedė nematoma likimo ranka. “Būdama gal kokioje penktoje ar šeštoje klasėje, eidama gatve, pamačiau skelbimą, kviečiantį į Ukmergės miesto savivaldybės teatrą. Tai buvo dar vokiečių laikais, nes aš turiu tai patvirtinantį miesto savivaldybės blankelį. Užėjus rusams, vietoj miesto teatro atsirado Profsąjungų rūmai, kuriuose veikė dramos būrelis. Jį lankė įvairaus amžiaus žmonės, buvo ir pagyvenusių, ten mes visi kartu ir vaidindavome. Būreliui vadovavo aktorė Olga Kupstienė, Aleksandro Kupsto žmona, Stanislavskio mokinė. Taip jau likimas lėmė, kad aš iš karto papuoliau į geras rankas. Kupstienė mus mokė aktorinio meno paslapčių, jos vadovaujami statėme spektaklį “Atžalynas”. Vaidinau ir Ukmergės vidurinėje mokykloje. Pamenu, šimtadienio proga statėme spektaklį “Malūnininkas ir kaminkrėtys”. Aš vaidinau kurčią tarnaitę Barborą, kuri visiems pasirodė labai juokinga. Po šio spektaklio ir atsiskleidė mano, komikės, amplua.”
Palenkė tėvo valią
Jauna mergina svajojo apie tikrąjį teatrą. Tačiau, kad svajonės išsipildytų, aktorės žodžiais tariant, dar reikėjo palenkti tėvo valią, kuris savo dukrą įsivaizdavo labiau agronome, negu aktore. Tai nebuvo labai sunku padaryti, nes tėvo nuomonė apie menininko profesiją buvo pasikeitusi į gerąją pusę nuo to laiko, kai būsimoji artistė, vaidindama Ukmergės profsąjungų rūmų dramos būrelyje, šeimai parnešdavo korteles duonai.
Taip su tėvo palaiminimu ir mamos tvirtai supintomis kasytėmis jauna mergina atvyko mokytis į Kauno dramos teatrą. Tačiau likimas buvo sėkmingesnis, negu mergina įsivaizdavo. Po vienerių metų sėkmingų studijų Kaune gyvenimas pasiūlė dar vieną galimybę: mokytis Maskvos valstybiniame teatrinio meno institute, GITIS’e. Instituto dėstytojai, išsirinkę dvidešimt keturių jaunų žmonių grupę iš Kauno ir Vilniaus teatrų dramos studijų, išsiuntė juos į Maskvą siekti aktorinio meistriškumo.
Gyvenimo meilė
Po penkerių metų studijų Maskvoje grįžusi į Kauno valstybinį dramos teatrą aktorė nusiteikė rimtam darbui. Jos klausiau apie sunkumus, su kuriais teko susidurti scenoje, bet ji tik švelniai nusijuokė: “Vaidindama scenoje aš visuomet jaučiausi labai gerai. Dramaturgas parašo vaidmenį, o tau telieka tik įsijausti. Tą jausmą aš visuomet turėjau”.
Mes įpratę manyti, kad teatras - tai iliuzijos erdvė, kurioje kuriama fiktyvi tikrovė. Tačiau teatras šiai aktorei buvo pats jos gyvenimas, teatre ji sutiko savo gyvenimo meilę - aktorių Vytautą Eidukaitį, sukūrė šeimą, tapo dviejų dukrų motina. “Mūsų atlyginimai buvo nedideli ir neleido mums ištaigingai gyventi, turėjome patys šeimininkauti, auginti vaikus, megzti megztinius, sukti galvą, kur ką nupirkti, ką valgyti išvirti.
Aš viską dariau, kaip ir kiekviena moteris: ir siuvau, ir lopiau, ir skalbiau, viriau valgyt, raugiau kopūstus ir agurkus. Tai buvo nelengva, nes atimdavo daug laiko ir neleisdavo visiškai atsiduoti kūrybai. Bet kai išeini į sceną, viską pamiršti ir esi laiminga.”
Toks jau tas aktoriaus gyvenimas, neleidžiantis paskęsti kasdienėje monotonijoje. O kai šalia yra mylimas žmogus, kiekviena gyvenimo akimirka atrodo kaip šventė. “Aš ir mano vyras labai mylėjome vienas kitą, buvome labai artimi. Jis labai mokėjo tvarkytis visuose reikaluose. Už jo aš jaučiausi kaip už mūro. Juokais jam sakydavau: “Ką mano senukas padarys, vis bus gerai”. Vyro netektis aktorei buvo didelis smūgis. “Pamenu, buvo ką tik prasidėjęs Atgimimas, mes visi jautėme tokį pakylėjimą, kartu su visa šeima dalyvavome Baltijos kelyje. Abu buvome išvykę į gastroles Šiauliuose. Po spektaklio “Amerika pirtyje” jis grįžo į Kauną, o aš turėjau dar pasilikti vaidinti “Šventežeryje”. Po trijų dienų jis mirė. Nelaimės žinia greitai sklido, teatro kolegos mane saugojo, kad aš per anksti nesužinočiau. Iš Kauno su teatro mašina atskubėjo dukra Aušrytė ir pranešė. Buvo labai didelė trauma, neapsakomai sunku.”
Tačiau aktorė nepalūžo, atsirėmė į šeimą, į mylimą darbą ir liko tvirtai stovėti ant žemės. O jos žmogus tapo, kaip ji pati vadina, “vaikščiojantis erdvėmis” - niekada nepamirštas, visada esamas ir mylimas. Svarbu tikėti! Tikėjimas aktorių šeimoje buvo gyvenimo variklis. Ne veltui jų draugų ir artimųjų atminty ši šeima išliko kaip labai dvasinga ir tikinti.
Scenoje daiginamas grūdas
Aktoriaus menas yra trumpalaikis, kaip ir gyvenimas, jis egzistuoja toje akimirkoje, kuri įvyksta aktoriaus ir žiūrovo susitikime. Be žiūrovų aktoriaus menas yra beprasmis, žiūrovų dėmesys jam reikalingas kaip duona. “Aš visada ieškodavau būdų, kaip patraukti žiūrovą. Tai priklauso nuo vaidmens, tavo artistiškumo, nuo prigimties, nuo to, kaip tu sugebi panaudoti savo psichofizines savybes. Kartais būna: įeini į sceną dar nieko nepasakęs, o žiūrovai jau juokiasi, jauti, kad jie tavęs laukia. Aktorius scenoje turi pajusti vidinę laisvę, spinduliuoti ją, tada gera ir žiūrovui. Žiūrovas mato, jeigu artistas vaidina susikaustęs, su įtampa. Pamenu C.Solodario pjesėje “Alyvų sodas” vaidinau ponią, bazės direktoriaus žmoną. Man pavyko pajusti tokią laisvę, džiaugsmą, malonumą būti tame vaidmenyje! Išsidirbinėjau kaip tik įmanydama. Tą ponią suvaidinau kaip vaikėzą, tokią valiūkišką. Pjesės autorius, pamatęs mano vaidmenį, buvo labai nustebęs, sakė, kad “tokios dar nematė”, nes iki tol visos vaidindavo miesčioniškas poniutes. Tiesiog reikia pajusti medžiagą, charakterį, į jį įsijausti, jame gyventi. Tai didžiausias artisto pasiekimas, atsivėrimas vaidmeniui.”
O vaidmenų aktorės gyvenime buvo tikrai nemažai, visi jie mieli ir savi. “Kiekviename vaidmenyje, nors ir pačiame mažiausiame, atrandi tą grūdą, kuris tave kelia. Su tuo grūdu eini į sceną, jį augini ir jautiesi laiminga.” Savo sukurtais vaidmenimis aktorė pavergė žiūrovų širdis. Bebenę R.Blaumanio “Siuvėjų dienos Silmačiuose” ji vaidino dvidešimt šešerius metus, Bekampienę Keturakio “Amerika pirtyje” - dvidešimt aštuonerius, o Izoldą K.Sajos “Šventežeryje” - net trisdešimt dvejus. O ką ir kalbėti apie žiūrovų numylėtinę Uršulę “Baltaragio malūne” ir “Velnio nuotakoje”. Aktorei ypač brangus Antosės personažas E.Mikulėnaitės pjesėje “Visada tas pats”. Čia dviejų žmonių likimą ji vaidino kartu su savo vyru, kuris sukūrė Motiejaus vaidmenį. Spektaklio pabaigoje Motiejus miršta. Jos pačios žodžiais tariant: “Jutau metafizinį būties prasmės prisilietimą”. Šia prasme reikšmingas vaidmuo buvo Vini S.Beketo “Laimingose dienose”. Aktorė suprato, kad Vini tragizmas yra ne tai, kad ji smenga nebūtin, bet kad nėra žmogaus, su kuriuo būtų galima pasikalbėti.
Juokas išlaisvina sielą
Aktoriui tokie vaidmenys yra susitikimas su pačiu savimi. Bet tai tik medžio kamienas. Yra dar šakos ir šaknys - visa tai, ką aktorius gali atrasti geroje dramaturgijoje. “Iš tiesų aš buvau K.Sajos aktorė. Jį labai gerai suprantu ir gerbiu kaip dramaturgą. Galima sakyti, kad Izoldos vaidmenį “Šventežeryje” jis sukūrė specialiai man. Pamatęs mane vaidinančią Kauno dramos teatre, dar rašydamas “Šventežerį”, jis įsivaizdavo mane Izoldos vaidmenyje ir paprašė režisieriaus niekam kitam jo neduoti. Kiekvienoje Sajos pjesėje man buvo parašytas vaidmuo, tik ne visus jo veikalus statė Kauno dramos teatras.”
Pats K.Saja yra sakęs: “Mane, kaip dramaturgą, ji nudžiugino tris kartus: Vienuolė “Mamutų medžioklėje”, Smilgienė “Dilgėlių šilke”, Izolda “Šventežeryje”. Tiek sėkmių pakanka, kad imtum planuoti vaidmenis specialiai R.Varnaitei. Manau, kas sugeba prajuokinti, sielos gelmėse yra stipriai kenčiantis arba daug iškentęs. Todėl norėjau R.Varnaitei sukurti dramatiškesnius vaidmenis. “Devynbėdžių” Vienaakę rašiau jai, “Liepsnojančių kriaušių” Vizgirdienę taip pat... Iki šiol liūdna, kad šie susitikimai neįvyko”.
Taip jau susiklostė, kad aktorės amplua tapo komiški vaidmenys. Juokas gerai, juokas išlaisvina sielą, - pasakytų tūlas pilietis, bet kas pasakys, kur prasideda komedija ir baigiasi tragedija? “Komedija ir tragedija visada eina kartu. Kad ir ta pati Izolda. Vaidmuo atrodo komiškas, bet kiek jame tragedijos! Tai jau K.Sajos meistriškumas - mažų žmonių didelė tragedija. Toks jau tas gyvenimas. Komiškas vaidmuo, kaip daugelis mano, nėra aktoriaus galimybių susiaurinimas. Toks vaidmuo turi labai daug gyvenimiškų spalvų, ypač jei vaidini su meile, su atsidavimu”.
Talentui nėra dublerių
Aktorė tikina, kad ji nėra iš tų artistų, kurie svajoja apie norimus suvaidinti idealius vaidmenis. Kiekvieną jai duotą vaidmenį ji stengiasi sukurti kuo geriau, kuo tiksliau, kad atitiktų dramaturgo ir režisieriaus sumanymą. O tai padaryti galima tik tada, kai tarp aktoriaus ir režisieriaus repeticijų metu užsimezga ryšys, vedantis į konstruktyvų dviejų menininkų dialogą.
“Mano režisierius buvo Jonas Jurašas. Mes labiausiai vienas kitą supratome. Jis visada ieškojo, ko nors naujo, žinojo, ko nori, ir buvo tame labai tikslus. Man patiko jo teatrinės metaforos. Sovietiniais laikais jo spektakliai turėjo ryškią politinę potekstę. Pavyzdžiui, “Šventežeryje” ryškus simbolis buvo Lietuvos žemėlapis, kurį visi mindė ir dergė, o K.Sajos “Mamutų medžioklė” buvo tiesiog šedevras. Aš vaidinau vienuolę, kurios tiksliomis frazėmis galėjau atskleisti metaforas. Mano atminty ligi šiol yra įstrigusi tokia viena frazė iš šio spektaklio: “Kaip į žvaigždę žiūrėjom, kaip į šūdą įlipom”. Pamenu, J.Miltinis, pamatęs spektaklį, priėjo prie manęs ir pasakė komplimentą: “Ta Varnaitė - šventa moteris, net blevyzgos jos lūpose gražiai skamba”.
R.Varnaitės prisiminimai yra labai ryškūs ir vaizdūs, ji daug ką gali papasakoti, bet kaip pati pripažįsta: “Visko neišpasakosi ir žodžiais neperteiksi”. Penkiasdešimt metų scenoje artistui yra didelis turtas. Tas turtas - vaidmenys.
