REKLAMA
2014 m. Lapkričio 22 d.

Tėvas ir šeši jo sūnūs


2004-01-13
Daiva VALEVIČIENĖ
Tėvas ir šeši jo sūnūs

Jono ir Kristinos Danielaičių vaikai negali pasigirti lengva ir laiminga vaikyste. Visi drauge jie gyveno neilgai. Paskui būrelį pametinukų augino viena mama, o dabar, teismui apribojus jos valdžią, - tėvas 

Jonas Danielaitis dabar gali būti gero tėvo pavyzdžiu. Jis rūpinasi savo šešiais sūnumis vienas, be žmonos. Jam padeda mama, priėmusi į savo 18 kvadratinių metrų kambarį, ir netoliese įsikūrusi sesuo. Berniukai susirinko tėvo pastogėje prieš metus, o praėjusį pavasarį jų motinai Kristinai Danielaitienei teismas neribotam laikui apribojo teises į vaikus.

Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja Regina Domaševičienė sako, kad taip būna retai. “Dažniausiai tėvų valdžia apribojama tam tikram laikui, o neterminuotai tik tuomet, kai yra labai daug nuobaudų už vaikų nepriežiūrą. Per trejus metus, kai motina su vaikais gyveno Prienų rajono kaime, teismas jai net 6 kartus skyrė nuobaudas”, - sako R.Domaševičienė.  

Šeši vaikai per dešimt metų  

Jonas Danielaitis vedė aštuoniolikmetę Kristiną 1985 metų rugsėjį, sugrįžęs iš tarnybos armijoje. Apsigyveno tėvų keturių kambarių bute, kartu su jais ir seseria. Ten gimė pirmieji keturi jų vaikai - Deividas, Nerijus, Donatas ir Laimis.

Paklaustas, ar žmona norėjo taip sparčiai gausinti šeimą, Jonas trukteli pečiais. “Nežinau, bet jei ji būtų norėjusi, galėjo būti kitaip. Ji man net nesakydavo vėl pastojusi. Dažniausiai apie tai sužinodavau, kai būdavo galima pamatyti. Mano sesuo, pastebėjusi pokyčius, paklausdavo manęs, o aš - Kristinos”, - prisimena vyriškis.

Jam neatrodo, kad jo jaunutei žmonai toks gyvenimas buvo sunkus ar labai nuobodus. “Ji niekuomet nedirbo, nors vaikus leisdavome į savaitinį darželį. Jis buvo gretimame kieme, bet vaikai likdavo ten nakvoti. Gal ir gerai, nes ten visuomet gaudavo valgyti. Mano buvusi žmona nemėgo gaminti maisto. Kai persikėlėme į savo butą, pripirkęs produktų daugiavaikėms šeimoms skirtoje parduotuvėje veždavau juos savo mamai. Ji pagamindavo ir tik tuomet parveždavau namo”, - pasakoja šešių vaikų tėvas.

Jis sako nežinąs, kodėl žmona gyveno taip, kaip gyveno. Neklausė jos, o atsidaręs tuščią šaldytuvą pasibardavo, dar labiau supykdavo aptikęs jo kameroje užšaldytos mėsos. Rimčiau aiškinosi tik tuomet, kai ji visiškai nustojo gaminti valgyti, o iš namų pradėjo dingti pinigai. Žmona tikindavo jų neėmusi, meluodavo, kad dar negavo ir vaikams skirtų pašalpų, nors jau buvo spėjusi jas išleisti.

“Tai buvo jos pinigai, kuriuos ji galėdavo išleisti, kaip sumaniusi. Aš dirbau dviejuose ar net trijuose darbuose ir pinigų mums viskam pakako. Per pusę metų baldais apstatėme gautąjį keturių kambarių butą. Tada buvo deficito laikai ir gavau juos per valdžios protekciją, tiesiai iš įmonių. Kitaip būtų reikėję gauti talonus”, - neslepia savo apsukrumo vyras.  

Išėjo iš namų  

Vyriausiajam Jono Danielaičio vaikui, Deividui, jau beveik aštuoniolika, mažiausiajam, Vyteniui, tuojau bus vienuolika. Tarp jų beveik pamečiui gimė Nerijus, Donatas, Laimis ir Tautvydas. Jonas paliko žmoną ir šešis vaikus, kai mažiausiajam buvo vos metukai. “Iš pradžių gyvenome visai neblogai, bet paskui atsirado patėvis Gintas. Mes išvažiavome iš Kauno ir apsigyvenome kaime, jo motinos name. Mama su Gintu kažkur išėjo ir labai ilgai, kelias dienas negrįžo. Mums buvo šalta, o kaip pasikurti krosnį, nežinojome”, - pasakoja bene iškalbiausias iš brolių Tautvydas.

Jis pyksta ant mamos, kad išsivežė jį iš Kauno, kur jis lankė muzikos mokyklą. Jaunasis violončelininkas praleido dvejus mokslo metus, o dabar mėgina prisivyti draugus. “Mokytoja sakė: jei būtų žinojusi, kad taip atsitiks, būtų pasirūpinusi, kad išvažiuočiau į internatą Vilniuje”, - apgailestauja berniukas, kuriam gyventi kaime nepatiko. Gerai buvo tik laisvė, nes suaugusieji beveik nesidomėjo, kur yra ir ką veikia vaikai.

“Mes išėjome švęsti Joninių, išsivedėme ir Vytenį, jam tada buvo aštuoneri. Sugrįžome penktą valandą ryto. Mama su Gintu dar kažkur šventė. Jie pirma mūsų iš namų išėjo. Taip būdavo dažnai. Mama sakydavo, kad eina talkinti arba gerti kavos pas tokią Verą, kuri gamino šnapsą”, - prisimena Tautvydas.

Dar tuomet, kai gyveno Kaune, vaikai dažnai likdavo vieni. Anot jų, mama su patėviu jau dešimtą ryto eidavo gerti “kavutės” ir galėdavo negrįžti iki vakaro.

Jonas Danielaitis sako, kad pirmieji 7-8 bendro gyvenimo metai su žmona buvo normalūs. Problemos prasidėjo Šilainiuose, kai jie gyveno savo bute, o Kristina susidraugavo su išgeriančia kaimynų pora. Ji eidavo pas juos, praleisdavo ten visą dieną, o namie nebuvo jokių girtavimo pėdsakų. Švaru ir tvarkinga, tik valgyti nepagaminta. Iš Kristinos elgesio irgi būdavo sunku suprasti, ar ji daug išgėrė.

“Kai pamačiau, kad nieko nebebus, nuvedžiau į teismą rašyti pareiškimo skyryboms, o pats nuėjau sumokėti. Skyrėmės 1995 metais - sunkiai, teismai užtruko. Aš išvažiavau gyventi į Alytų. Alimentus mokėjau, tiesa, ne visą sumą, po 100-150 litų”, - dėsto nelinksmą istoriją keturiasdešimtmetis vyriškis.

Kauno vaiko teisių tarnybos vedėjos pavaduotoja Nijolė Vizbarienė “Kauno dienai” sakė, kad tuomet ir susipažino su Kristina Danielaitiene. “Gerai, kad tėvas bent dabar rūpinasi vaikais, bet tuomet jo šeimai reikėjo labiau. Moteris, likusi viena, dirbo ir labai stengėsi išlaikyti bei prižiūrėti savo vaikus. Man iki šiol akyse stovi tuščio didelio buto, kuriame vyras, išėjęs pas kitą moterį, prisiteisė sau vieną kambarį, vaizdas. Šeši maži berniukai įnirtingai lakstė po namus. Nesistebiu, kad ji palūžo. Kristiną ir tuomet reikėjo prilaikyti, bet ji nebuvo beviltiška girtuoklė. Ji laikėsi tol, kol buvo gyva jos mama. Paskui pradėjo ristis žemyn, dar, matyt, susirado atitinkamą draugą. Paskui išvažiavo iš Kauno ir mes kelerius metus apie tą šeimą nieko negirdėjome”, - pasakoja N.Vizbarienė.  

Blogos nuomonės apie motiną  

Septyni vyrai drauge su Jono motina Emilija glaudžiasi vieno kambario bute. Žymiai erdvesnius namus, keturių kambarių butą Šilainiuose Kristina pardavė. Ji pardavė iš mirusios savo motinos paveldėto namo netoli Aklųjų kombinato dalį.

“Ne aš juos pažindinau, ne aš “ženijau”, ne aš ir skyriau”, - tarsi kirviu nukerta, paklausta nuomonės apie buvusią marčią, ponia Emilija.

“Aš į vaikų šeimų reikalus nesikišu”, - priduria moteris.

Didelė Danielaičių šeima yra gana prastos nuomonės apie Kristiną. Motinystės teisės jai oficialiai apribotos, o tai, ką pasakoja jos buvęs vyras ir vaikai, niekam nesukelia simpatijų.

Kaip jaučiasi ir ką galvoja šešis sūnus spėjusi pagimdyti trisdešimt šešerių metų moteris, nesužinojome. Vaikai sako nežinantys, kur ją rasti, o buvęs vyras tvirtina, kad net policija buvo paskelbusi jos paiešką. Berniukai iš mamos namų pabėgo beveik prieš metus. Nevalgę ir palikti likimo valiai nekūrenamuose namuose jie buvo jau apsipratę. Nuolat ten gyvendavo keturi jauniausieji, du vyresnėliai dėl sveikatos sutrikimų mokėsi internatinėje mokykloje.

“Grįžęs namo atostogoms, būdavo, kuriu krosnį, namai šiek tiek sušyla ir vėl greitai atšąla. Einu į kitą namo pusę, o ten languose visiškai nėra stiklų”, - šypteli Deividas. “Jie pardavė net šiferį nuo stogo”, - priduria Tautvydas.

Patėvis kartais mušdavosi, kartais skriausdavo jų mamą. Tuomet jie visi šeši mėgindavo ją užstoti. “Vyresnių jis neliesdavo, žinojo, kad stiprūs. Mušdavo silpnesnius”, - paaiškina Tautvydas. Kartą naktį, susipykę su patėviu ir jo išvaryti iš namų, jie nuėjo į mokyklos, kurioje mokėsi, direktorės namus. Taip ir gyveno, kol atvažiavę per žiemos atostogas paviešėti pas tėvą ir močiutę nutarė ten pasilikti visam laikui.

“Kai mes pabėgom, Gintas po kurio laiko ir mamą išvarė. Dabar ji Kaune, susirado kitą patėvį, bet mes ją jau seniai matėme”, - ne itin dėl to graužiasi Tautvydas.

Jonas Danielaitis jau kelerius metus vyksta uždarbiauti į Angliją ir Norvegiją. Dabar jis namie, nes nenori prarasti neprižiūrimų vaikų ir tikisi prasimanyti erdvesnį būstą. Labiausiai svajoja apie namelį, kur pritrūkus vietos, galima priestatą įrengti. “Daugiabutyje jau nieko nebepridursi. Aš statybos darbus moku”, - sako Jonas, kuris tikisi dar kartą atsitiesti ir vėl pradėti normaliai gyventi su visais savo vaikais. Kažkada, kai jis skyrėsi su Kristina, jam buvo siūloma vaikus pasidalyti, tačiau jis nesutiko, nes visuomet manė, kad broliai turi gyventi drauge.