Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Tautrimas AŠTRAUSKAS
2002-11-16
Darius SĖLENIS
Jis svajojo būti architektu, tačiau juo netapo. Jau 15 metų rankose laiko skalpelį, kuriuo gražina žmones. Ir ant stalo priešais jį nuogos gulasi net pačios gražiausios moterys. Nes nori būti dar gražesnės. Ir jis nesigaili pastatų architektūrą iškeitęs į kūno architektūrą. Stilingas, kultūringas, ramus, šiemet atšventęs savo 40-ąjį gimtadienį vienas žymiausių Lietuvos plastinės rekonstrukcijos chirurgų kaunietis - Tautrimas AŠTRAUSKAS.
- Pirmadienis - sunki diena?
- pokalbis su chirurgu vyko pirmadienio vakarą.
- Šiek tiek, - vilkintis baltu chalatu vyras atsilošė kėdėje, greta ant stalo tyliai dūzgė nešiojamasis kompiuteris. - Kiekvienas stabtelėjimas chirurgams nėra naudingas.
- Hm... tuomet ilsėtis negalima? Juolab jei savaitgalį tenka ir išgerti?
- Ko gero. O apie gėrimą galiu pamiršti. Na, nebent penktadienio vakarą noriu šiek tiek išgerti, nes reikia užmiršti kreditinių kortelių kodus, - šyptel4ja.
- Teko skaudančia galva ir su konjako kvapeliu kitą dieną eiti į darbą?
- Ne. Na galbūt, kai jaunas buvau.
- 40 metų - senas?
- Jau esu ne studentas ir ne rezidentas.
- Šiemet šventėte jubiliejų. Ką sugalvojo draugai: dovanojo peilių kolekciją ar užsakė striptizo šokėją?
- (Juokiasi.) Ne. Praleidau šaunų laiką malonioje kompanijoje. Gavau monumentą, gerą kamščiatraukį ir, kaip dabar madinga, dovanų čeki7 už 400 litų apsipirkti “Senukų” bei kosmetikos parduotuvėse.
- Prakalbome apie pinigus: kiek kainavo pati brangiausia Jūsų atlikta operacija?
- Labai brangūs krūtinės implantai: su operacija kainuoja 10000 litų. Pati brangiausia - veido operacija, kainuojanti apie 6-8 tūkstančius litų.
- Atleiskite, bet būsiu įžūlus: koks rekordinis Aštrausko uždarbis?
- Iš karto pinigų neperveda: mėnesio pabaigoje gaunu visą sumą, bet taip geriau.
- Na, bet namui pakanka.
- Ne. Gyvenu tėvų bute, namui dar esu per jaunas.
- Palaukit, palaukit, o kažkas kalbėjo, kad jaunystė praėjo.
- Daugelis plastinės chirurgijos specialistų nėra jauni, profesine prasme subręsta po aštuonerių-dešimties darbo metų.
- Bet turi namus, du tris automobilius, nes tai viena labiausiai apmokamų profesijų.
- Taip, tačiau, palyginti su užsienio šalimis, Lietuvoje kainos nedidelės: mūsų šalyje pragyvenimo lygis žemesnis 2-3, o operacijos pigesnės 4-5 kartus. Tiesa, apie namą svajojame, sklypą turime.
- Tuomet tikrai leisite padirbėti savo fantazijai, nes svajojote būti architektas.
- Ne, vieną namą pastačiau, kito nenoriu. Pats įrenginėjau sodybą. Be to, norėdamas būti savo namo architektu privalau atlikti daugybę formalumų.
- Į sodybą slapta atvažiuojate su žavia moterimi?
- Su savo žmona, šeima, - suneria rankas, koją užkelia ant kojos.
- Tačiau plastinės chirurgijos specialistas turi daug meilužių?
- (Juokiasi...) Nejau norite, kad sakyčiau - turiu? Žmona iš namų išvys. Plastinės chirurgijos centre apsilanko ir labai gražių moterų. Tačiau į jas žvelgiu kaip į darbo objektą. Tam įpareigoja ir specialybė.
- Taip visi sako, tačiau jie - ne robotai. Galvojate, patikėsime, kad ateina žavi moteris, į ją žiūrite tik kaip į darbo objektą?
- Iš pradžių - taip. Na, nebent vėliau, po operacijos. Beje, kartą atėjo mergina, fotomodelis, ir paklausė: “Turbūt chirurgai moters kūnui abejingi?”
- Hm... Ji norėjo įsitikinti?
- Ne, ne... Ji tarp kitko to paklausė mūsų klinikos darbuotojos.
- Ar daug moterų siūlėsi?
- Buvo tokių atvejų.
- Ir nenorėjo mokėti už operaciją?
- Ne, ne dėl pinigų. Ir ne taip tiesmukai, ir dažniausiai po operacijos. Daugelis moterų varžosi savo kūno. Nekasdieninė situacija, kai tenka nusirengti prieš kitą vyrą, o jis liečia, braižo ant jos kūno, fotografuoja. Su pacientėmis susitinku ne vieną kartą: bendraujame, operuoju, kartais ne vieną kartą, po to - žaizdų perrišimai.
- Ir atsiranda intymus ryšys?
- Ne, nes tam reikia jausmų. Galiu jausti tik simpatiją. Beje, simpatizuoti galima ir vyrui, jei su juo įdomu bendrauti.
- Tačiau žmona kėlė pavydo scenas?
- Džiaugiuosi, kad dėl darbo - niekada, nes ji protinga moteris. Buvo kelis kartus dėl žvilgsnių į kitas moteris, bet ne dėl pacienčių.
- Artimam, simpatiškam žmogui operaciją atlikti sunkiau, nes jaučiate didesnę atsakomybę, įtampą?
- Tam tikra prasme taip. Tačiau, laikui bėgant, profesionalumas augo, daugelį darbų sugebu atlikti be jaudulio.
- Beje, už operacijas dažniau moka vyrai?
- Sunku pasakyti, nes vyrai moterį atlydi retai. Tačiau geriau, kai moteris ateina su antrąja puse.
- Nes tik tuomet esate įsitikinęs, kad vyrai apie tai žino?
- Buvo, kai vyrai nieko nežinojo apie operaciją.
- Tuomet sulaukėte grasinimų, anoniminių skambučių, vežimų naktį į mišką?
- Teko matyti nepatenkintų vyrų, tačiau rimtų grasinimų nebuvo. Vienas jaunas pacientas turėjo psichologinių problemų, nes, kaip paaiškėjo vėliau, jau buvo lankęsis pas kelis gydytojus ir vis būdavo kažkuo nepatenkintas. Tiesa, prisipažinsiu, kelis kartus moterys prašė vyrams nesakyti tiesos apie jų operaciją.
- Ką dar darote dėl moterų?
- Kartais pasiduodu spaudimui, kai nesu šimtu procentų įsitikinęs, jog operacija būtina. Tačiau dažniausiai operuotis žmogus ateina jau tvirtai apsisprendęs.
- Girdėjau, kad išvaizdą keičia ir šešėlinio pasaulio atstovai, žmonės, bėgantys į užsienį ir nelegaliai norintys pasikeisti asmens dokumentus?
- Kelis kartus sulaukiau anoniminių skambučių, bet tie žmonės labai atsargūs ir įtarūs. Pamenu, kai dirbome valstybinėje įstaigoje ir operavome “tulpinį” (Panevėžio grupuotės narį). Kai jį nufotografavo (prieš ir po operacijos pacientą visada fotografuojame), vyras reagavo labai įtariai ir nervingai. Daugiau tokių žmonių į mane nesikreipė. Galbūt jie lankosi pas kitus specialistus.
- Daugelis, kaip minėjote, jaučia diskomfortą. Turite savo būdą, kaip juos nuraminti, siūlote išgerti taurę konjako?
- Kodėl ne? Bet tik ne pirmą kartą, be to, alkoholis nėra gerai, o jei ir siūlau, tai ne dėl tolimų savo planų. Gydytojas privalo dažniau klausytis, bet ne kalbėti. Ir pabandyti suprasti, ko reikia žmogui. Dažnai stengiuosi atkalbėti moterį, pagimdžiusią du vaikus, turinčią vis dar gražią krūtinę, bet norinčią pakeisti jos formą.
- Moterys nori Pamelos Anderson ir kitų žymių moterų įspūdingų krūtinių?
- Tai labai labai reti atvejai. Kartais ateina skatinamos konkurencijos: “Noriu, kad mano krūtinė būtų ne mažesnė nei mano draugės”. Nors jų kūno formos visiškai skirtingos.
- Filmai, kuriuose demonstruojamos moterys su nenatūraliomis įspūdingų formų krūtimis, turi įtakos?
- Taip, po 1992 metų, kai pradėjome operuoti, vėl kilo bumas. Iki lapkričio mėnesio jau atlikome apie 300 įvairių operacijų ir šiemet, matyt, bus rekordas. Yra žmonių, kurie operavosi ne po vieną kartą. Viena šeima kūno grožio operacijoms išleido rekordinę pinigų sumą - apie 30000 litų. Atvyksta ir užsieniečių, nes Lietuvoje, kaip minėjau, plastinės chirurgijos operacijos daug pigesnės. Beje, kartą viena žydė pabėgo už operaciją neužsimokėjusi.
- Kalbama, kad po krūtų operacijos dingsta spenelių jautrumas.
- Būna įvairiai, o kartais jautrumas netgi padidėja. Turime specialius siūlelius spenelių jautrumui nustatyti. Tiesa, kartais prisilietimas prie spenelių būna nemalonus ir skausmingas, tačiau po kelerių metų jis dingsta.
- Ar turi įtakos asmeninis Jūsų skonis?
- Taip, man labiau patinka natūralios formos “B” dydžio krūtinės.
- Tautrimui Aštrauskui nepatinka dabar populiarios blondinės didelėmis krūtinėmis?
- Sakykime - ne.
- Ką reiškia “sakykime”: taip ar ne?
- Ne, - juokiasi. - Man labiau patinka tamsiaplaukės. Pavyzdžiui, Dženifer Lopes: dailus veidas, užpakaliukas, krūtinė.
- Norinčiųjų būti panašiems į Džeksoną, žinoma, nėra. Beje, žinomas dainininkas - jau beviltiškai sudarkytas?
- (Linkteli galvą)... Kažkam reikia nukapoti rankas, taip daryti negalima.
- Beje, ar kultūringo, stilingo vyro širdy nesislepia maniakiškumas? Pasirinkti tokią profesiją: čirkšt, čirkšt su peiliuku...
- (Juokiasi) Ne, ne. Taip, manęs negąsdina kraujas, kurį matau kiekvieną dieną. Daug metų dirbau nudegimų skyriuje, tačiau esu toks pat mirtingasis, ir kitoje aplinkoje tai kerta per kojas, kaip ir kiekvieną žmogų.
Be to, šiame darbe peilį naudoju labai retai. Skalpelį panaudoju dešimties centimetrų pjūviui ir išmetu. Jis visiškai nepanašus į maniakų įrankius, nes labai švelnus ir didelių žaizdų juo nepadarysi. Be to, yra chirurgai skalpelininkai ir žirklininkai. Esu - žirklininkas.
- Na, štai, o kas paneigs, jog trileriuose maniakai dažniausiai žudo žirklėmis?
- (Juokiasi). Vėl provokuojate?
- Kartais reikia šiek tiek išvesti iš pusiausvyros, kad žmogus parodytų tikrą veidą.
- Mane labai sunku išvesti iš pusiausvyros. Įmanoma, kai matau akivaizdžią neteisybę arba mane moko nekompetentingi žmonės. Beje, filmai apie maniakus nepatinka.
- Todėl, kad dauguma žudikų - nesuprasti ar neįvertinti chirurgai?
- Ne, tiesiog kvailas žanras. O galbūt tokių filmų nenoriu žiūrėti po įtemptos darbo dienos. Siaubo filmai patiko, kai buvau vaikas. Visai nežiūriu ir “Ligoninės priimamojo”: užtenka, daug ką mačiau savo darbe. Juolab aplinkui yra tiek daug gražių dalykų, - dviprasmiškai šypteli. - Pastaruoju metu susidomėjau kulinarija: išmokau kepti steikus, ypač patinka steikas su truputėliu kraujo, žalia mėsa - italų “karpačo”, įvairiausi patiekalai iš moliuskų. Išmokė gaminti viena pacientė.
- Hm... Čia, atleiskite, tarp kitko: kraujuotas steikas, žalia mėsa, išmokė pacientė...
- (Prunkšteli)... Po operacijos tapome draugais. Ji taip pat medikė.
- Beje, kodėl Jūs dviprasmiškai šyptelėjote, kai pasakėte, kad aplink yra daug gražių dalykų?
- (Dvejoja)... Norėjau pasakyti, kad dar yra seksas. Tai vienas gražiausių dalykų, kuris padeda žmogui atsipalaiduoti ir būti kūrybingam. Gal kai kam ir keistai nuskambės, bet tai man svarbiausias dalykas ir gyvenimo variklis... Darbas nėra toks malonumas - tai gyvenimo būdas, kuriam skiriu penkias savaitės dienas. Dar yra poilsis su šeima gamtoje, bendravimas su draugais.
Patiko medžioklė, bet... Dar Gorbačiovo laikais gavau leidimą šautuvui, bet jo taip ir nenusipirkau. Kartais atvažiuoja pas mane policija ir ieško nelegalaus šautuvo. “Neįsigijau dar šautuvo, neįsigijau”, - aiškinu policininkams. Šaudyti patinka, bet ne stirnas, elnius - šernus arba dar geriau į taikinį. Kovinį ginklą? Turėsiu, tačiau dar neišsirinkau markės. Ir dėl ramybės, ir dėl to, kad man patinka ginklai.
- Dažnai gatvėje moterys, eidamos greta vyrų, su Aštrausku pasisveikina slapta šyptelėjusios?
- Pacientės - kartais. Tačiau esu trumparegis ir kartais netgi priešingai, sulaukiu priekaištų, jog esu išsiblaškęs ar “išdidus”. Kartą sustojo prabangus “Mercedes”, kažkas pravėrė duris ir pamojavo. Tik vėliau paaiškėjo, kad mane sveikino pacientė.
- Bet turbūt moterys apsimeta ir Jūsų nepažįstančios?
- Taip būna dažniau. Lietuvės kuklinasi, nenorėdamos, jog kas nors sužinotų, kad jos mane pažįsta.
- Privalau paklausti, ar Tautrimas naudojosi plastinės chirurgijos paslaugomis?
- Dvi pacientės manęs paklausė: “Jūs operuojate kitus, o kodėl nekeičiate savo neidealios nosies formos?” Žinoma, tai išgirsti nebuvo malonu, tačiau atsakiau, kad man tai netrukdo. Galbūt ir aš kada nors pasiryšiu. Ne nosies, o smulkiai naujo tipo operacijai. Galbūt “patempčiau” vokus.
- O žmona?
- Galbūt kada nors pasiryš ir ji. Tačiau ją aš operuosiu: gaila kitiems atiduoti pinigus. Juokauju... Savimi pasitikiu.
- Ir nesate prietaringas?
- Vis dėlto šiek tiek prietaringas. Beje, buvo atvejų, kai pacientės paprašė atidėti operaciją, nes tądien joms nebuvo palankios žvaigždės.
- Tikite ženklais?
- Taip. Pamenu, kai man pradėjo šiek tiek nesisekti: kelis kartus “įkalė” į mano automobilį, be jokių argumentų padaugėjo komplikacijų, įvyko kitų nelaimių. Pagalvojau, kad kažką darau ne taip, todėl gavau ženklą. Nesu dievobaimingas, bet nuėjau į bažnyčią. Aplinka nuteikė puikiai: palengvėjo ir pagerėjo. Jaučiu, kad kažkas saugo mane ir žmones, kurie bendrauja su manimi. Negaliu piktnaudžiauti pasitikėjimu. Žmogus privalo kažkuo tikėti.
- Didžiausia Jūsų nuodėmė?
- (Ilga pauzė)...
- Daugtaškis, kuris yra atsakymas?
- Galbūt... Į gerą stengiuosi atsakyti geru, tačiau gyvenimas nėra rožėmis klotas.
- Žmogus, turintis gerai apmokamą, mėgstamą darbą, šeimą, draugus, apsuptas dailių moterų, sako, kad jo kelias nėra rožėm klotas.
- Šis darbas nėra lengvas, nuolat tvyro psichologinė įtampa, ir nemanau, kad gyvensiu ilgai. Nors, žinoma, pasirinkčiau trumpesnį, bet įdomesnį gyvenimą. Nežaidžiu loterijoje, nes man taip laimėti pinigai nebūtų įdomūs. Dažnai per darbus daug ką atidedu ateičiai: sportą, keliones, laisvalaikį.
- Rytiečiai sako, kad reikia mėgautis šia akimirka, nes rytojaus gali ir nesulaukti.
- Kartą pažįstamas papasakojo istoriją. Jo draugas išsitraukė ritinėlį, kuriame buvo supakuotas dailus moteriško apatinio trikotažo komplektas. “Jį nupirkau ir žadėjau ypatinga proga padovanoti savo žmonai. Tačiau vis atidėdavau ir dovanodavau jai ką nors kitą. Taip praėjo jau šešeri metai. Deja, šios dovanos žmonai taip ir negalėsiu įteikti, nes ji neseniai žuvo... Niekada nelauk, bet džiaukis ir kurk ypatingas progas kiekvieną dieną”.
- To, apie ką svajojate ir norite, neatidėsite 2012 ar 2022 metams?
- Ne, galbūt tai atliksiu anksčiau, - liūdnokai šypteli.
- Dažnai sakote galbūt.
- Galbūt... Gal tai diplomatija, gal dalis nepasitikėjimo.
- Jaučiatės neįvertintas?
- Ne, ne... Tačiau stebiuosi, kai kiti žmonės siekia aukštumų bet kokia kaina. Aš to negaliu.
- Vilniečiai Vitkus, Vaičiūnas - draugai, priešai ar konkurentai?
- (Susimąsto). Vis dėlto konkurentai, nes Lietuvoje plastinės chirurgijos srity rinka nėra didelė. Ne paslaptis, kad kartais mums tenka taisyti vienas kito klaidas. Tačiau niekada pacientams nedergiu savo kolegų.
- Kada visada sakote ne?
- Aš retai sakau ne. Stengiuosi padėti visiems tiek, kiek galiu. Man svarbi aplinkinių nuomonė apie mane.
- Pokalbio metu Jūs nekart sukryžiavote rankas, kojas.
- (Pasiremia rankomis į kelius ir šypteli)... Ne dėl energijos praradimo. Pamenu, kai viena pacientė paprašė ranka paliesti jos petį. “Man taip geriau, jaučiu energiją”, - sakė ji. “Štai kodėl aš jaučiu išsekimą”, - pajuokavau.
- Aš ne tai turėjau galvoje. Anot psichologų, šie judesiai - užsidarymas.
- Vengiu kalbėti su žurnalistais, nes po to galiu ką nors ne taip leptelėti. Kartais pasakau per daug atvirai. Šiandien buvau pakankamai nuoširdus. Na, apie 20-30 procentų nutylėjau. Bet buvo provokuojančių klausimų, jūsų stilių jau žinau.
- Tuomet pokalbio pabaigai ne provokuojantis klausimas: Jūs tikite, kad grožis išgelbės pasaulį?
- Gal skamba ir naiviai, bet - tikiu.
