Liaudies išmintis galėtų mums pateikti daug atsakymų į įvairius šiandien mums rūpimus klausimus. Tarkim, yra tokia patarlė Kur du pešasi, trečias laimi. Įdomu, kas laimi, kai pešasi Prezidentas Rolandas Paksas su Seimu? Turbūt nedaug atsirastų manančiųjų, kad laimi Lietuva. Gana drąsiai būtų galima teigti, kad tas laimintysis trečias yra nelietuviškos kilmės. Gal rusiškos, gal dar kokios.
O ką šioje kovoje laimi Lietuva? Ar galima iš viso ką nors laimėti kovojant? Juk kovodamas tik treniruoji, stiprini savo priešą ir į atmosferą išleidi daug kovingos naikinančios energijos. Tada savo darbovietėse kovoti pradeda ir visi kiti eiliniai rinkėjai, o bet koks kuriamasis valstybės darbas sustoja, nes kaip danguje, taip ir ant žemės. Ta kovinga energija, drįsčiau pastebėti, nieko lietuviško nekuria, ji tik naikina, nes joje nėra meilės. Apie tai kalba ir antra patarlė - Kas pakelia kardą, nuo kardo ir žūva. Taip ir Paksas, atėjęs į prezidentus su iškeltu didžiuliu kumščiu ir piktai suspaustomis lūpytėmis, pakėlė kardą ir šis ginklas pavirto visiškai nelietuvišku bumerangu. Nekask kitam duobės, pats įkrisi, - dar sakoma. Nors čia jau būtų galima taikyti ir kitą patarlę Boba iš ratų, ratams lengviau. Tačiau tokia situacija, kai kerštingas pasipūtęs jaunikis išspiria savo nebemylimą bobą iš ratų - irgi nėra pats geriausias sprendimas, nes visgi savas bobas reikia mylėti.
Šikau ir tapšnojau - šiais žemaitiškais žodžiais būtų galima įvertinti visą Lietuvoje susiklosčiusią situaciją, ir nutarti niekada nebeiti į jokius rinkimus, nes visi jie tokie. Ir nustoti domėtis bet kokia politika. Tąsyk ateinantys rinkimai bus dar paprastesni nei praėjusieji Prezidento - tokie kaip, tarkim, Rusijoje ar Baltarusijoje. Dabartinė situacija verčia prisiminti dar porą patarlių: Nekeik veidrodžio, jei snukis kreivas arba Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Nes visa tai, kas vyksta Lietuvoje, tėra didžiulis veidrodis mūsų pačių minčių, apsileidimo, Lietuvos nebemylėjimo.
Nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti - tai pasakytina apie mus visus, dažniau linkusius Lietuvoje pastebėti bei viešumon iškelti tai, kas bloga, nepastebint to, kas gera. Dar sakoma: Ką pasėsi, tą ir pjausi. Šie žodžiai bylotų apie kiekvieno piliečio moralinę atsakomybę šioje Prezidentūros pjūtyje. Nes, vienaip ar kitaip, visi - savo pykčiu, tingėjimu, kerštingumu, abejingumu - prisidėjome prie tokios Lietuvos, kokią turime.
Klausantis politikų kalbų dažnai galima prisiminti ir dar vieną keistą vaikišką patarlę - Kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako. Joje atsispindi paprastas principas - kalbantysis savo kalboje dažnai išduoda pats save. T.y. ką nors negražaus pasakydamas apie savo oponentą, jis viso labo suteikia informaciją apie save. Tą paprastą tiesą galima perskaityti daugelyje elementarių psichologijos vadovėlių. Dar sakoma Vagie, kepurė dega arba Pats muša, pats rėkia. Kai Rolandas Paksas rinkiminėse kalbose labai aršiai ėmė kalbėti apie kovą su mafija, buvo galima numanyti, kad jis yra puikus šios srities žinovas. O kai iš Prezidentūros ėmė sklisti balsai apie šliaužiantį perversmą, tapo išvis nejauku sužinojus, kas ten galvojama.
Tęsiant šią temą galima būtų teigti, kad rašytojas Vytautas Petkevičius, savo romaną pavadindamas Durnių laivas, kažkaip netyčia irgi išsidavė. Praeityje jis yra parašęs ir nuostabių knygučių apie Miką Pupkų, tai gal geriau būtų net ir šioje socrealistinėje situacijoje savo atmintyje stengtis fiksuoti gerąsias Vytauto Petkevičiaus savybes, o ne tas, kuriomis džiaugiasi uolūs lietuvių literatūros puoselėtojai Viktoras Uspaskichas ir Jurijus Borisovas.
Apibendrinant visa tai, kas slypi liaudies išmintyje, bene skaudžiausiai nūnai prisimena patarlė Varnas varnui akies nekerta. Tai tautinės vienybės kodas, Vinco Kudirkos įrašytas į tautišką giesmę Vienybė težydi. Mūsų, lietuvių, per mažai, kad galėtume tiek aršiai patys savęs nekęsti ir vienas kitą niekinti. Netgi tokioje beviltiškai atrodančioje realybėje galima būtų susėsti visiems buvusiems ir esamiems prezidentams, Seimo Pirmininkui, pasikviesti keletą autoritetingų, visuomenės pasitikėjimą turinčių žmonių (tarkim, tokių kaip Justinas Marcinkevičius, Algimantas Čekuolis, Vytautas Sirvydis ir pan.) ir pradėti ieškoti kompromiso. Antraip visa tai primena pasaką apie du ožius, besibadančius ant lieptelio. Baigėsi ji kaip visada - laimėjo trečias. Tikriausiai koks nors upelyje gyvenęs ryklys ar piranija.
P.S.
Elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Ne visiškai lietuviška patarlė, bet tikrai geresnė negu Šikau ir tapšnojau.
Naujausi komentarai