Sužeista Dievų sala (1)


2003-11-03
Sužeista Dievų sala (1)

Indonezijoje po kruvinų teroristinių aktų skundžiamasi labai smarkiai sumažėjusiu turistų srautu

Dievų sala vadinamame Balyje šiuo metu ramu, nors kai kurių Vakarų Europos valstybių draudimo kompanijos nerekomenduoja vykti ir nenoriai apdraudžia savo šalies gyventojus, vykstančius į Indoneziją.

Po sprogimų diskotekoje 2002 metų spalio 12 dieną Balio saloje ir prieš kelis mėnesius sprogus bombai viename JAV kompanijoms priklausančių Indonezijos sostinės Džakartos viešbučių žuvo apie 300 žmonių, bet gatvėse tvyro ne parako, o aštraus maisto, dulkių ir smilkalų kvapas.  

Ginkluotas baltasis  

Pirmuosius ginkluotus automatais kareivius pamačiau tik artėjant tragiškų įvykių metinėms Balyje, kai buvo baiminamasi, ar musulmonai ekstremistai “neatšvęs” kruvinų metinių nauju “žygiu”. Prie susprogdintos diskotekos, kur likusi tik aptverta tuščia vieta, stovėjo dešimtys vainikų iš orchidėjų ir lotosų, šimtai kitų gėlių, kabojo žuvusiųjų nuotraukos.

Greta vaikščiojo ne tik turistai, bet šmėkšteldavo žemi, raumeningi specialiosiose tarnybose dirbantys vyrukai ar atvirai vaikštinėjo automatais ginkluoti uniformuoti kareiviai.

“Nekenčiu teroristų! - žvelgdamas į apsikabinusias bei raudančias dvi australes teigė 42 metų Balio gyventojas Jomanas Kestna. - Susprogdintoje diskotekoje dirbo mano draugas”.

Atidengiant memorialinę lentą žuvusiesiems ir per dvi savaites, praleistas Indonezijoje, beveik nebuvo jokių konfliktų. Tik kartą siauroje gatvėje siautėjo motociklu atzvimbęs vyras, kuris stumdė praeivius, o po to kažką šaukdamas išsitraukė orinį šautuvą ir kelis kartus pokštelėjo į orą. Interneto kavinėje užsibarikadavę olandai, kurių dauguma palaiko buvusią savo šalies koloniją, tuoj pat palindo po stalais.

Keistas įsisiautėjusio vyro žvilgsnis, apdujusios akys leido spėti, kad jis buvo arba apkvaitęs nuo narkotikų, arba ne visai pilno proto. Tiesa, po keliolikos minučių atvykus ginkluotiems policininkams pasidavė be jokių incidentų. Įdomiausia tai, kad pakvaišęs vyras buvo... baltasis.  

“Biznieriai”  

Daugelis indoneziečių išties keikia teroristus, nors ir nesimpatizuoja amerikiečiams. Iki dviejų teroristinių aktų per metus Indoneziją, daugiausiai - Balio salą, aplankydavo apie 17 milijonų turistų. Dabar turistų skaičius sumažėjo mažiausiai 80 procentų.

“Ten - viešbutis ir restoranas. Bankrutavo”, - į klausimą, koks neįprastos formos pastatas stovi unikalioje kalnų vietoje, artėjant prie vienos iš daugelio Balio salos šventyklų, paaiškino gidas Madi Sudeni.

Tokių tuščių vietų Indonezijoje teko matyti ne vieną. Prie kiekvieno įdomaus objekto, pavyzdžiui, Javos salos Džogdžakartos mieste stovinčios unikalios ir įspūdingos “varpais” iš akmens nusėtos budistų šventyklos Borobuduro ar nuo ugnikalnio įsiveržimo nukentėjusios efektingos induistų šventyklos Prambanano stovi šimtai vietinių “biznierių” staliukų ar prekyviečių, kur neturtingiems žmonėms parduoti suvenyrus, dirbinius ar pigius drabužius - vienintelis pragyvenimo šaltinis. Deja, pastaruoju metu ne viena prekyvietė tuščia: nėra turistų, nėra pinigų, o kas nutiko tiems žmonėms ir kuo jie dabar verčiasi, galima tik spėlioti.

“Sarita! Mano vardas Sarita! Tik nepamiršk!.. Mano vardas Madi, Madi Bintoro!” - prieš ketinančius apsilankyti garsiuose objektuose turistus užpuola dešimtys prekeivių ir kartoja savo vardą. Į šypseną, mojimą ranką ir neatsakingą “vėliau” jie sako: “Pažadi?”.  

Mafija 

Sumažėjusių turistų srautą “armija” užpuola iškart pasigrožėjus Borobuduru ar Prambananu. Šį kartą jie daug aktyvesni, eidami greta ar iš paskos gan įkyriai siūlo ką nors įsigyti. Kaip jau įprasta, pradinė kaina gali kristi kelis ar net keliolika kartų. Pavyzdžiui, vėduoklė, už kurią juodaplaukė moteris norėjo 10 eurų, atiteko už 1 dolerį, statulėlės kaina nuo 100 tūkstančių rupijų (1 doleris - 8200 vietos rupijų) “krito” iki 20 tūkstančių, o vidutinės kokybės egzotiškas trumpomis strėlytėmis papučiant burna šaudantis ginklas, kurį dar naudoja indoneziečiai medžiodami džiunglėse prie Papua Naujosios Gvinėjos, “krito” nuo 30 iki 7 dolerių. Mokėti galima ir eurais, ir doleriais, ir rupijomis.

Po to, deja, prekeiviai uždirbtais pinigais, kaip teko matyti, turėjo dalytis su įžūlių veidų žemais, bet kresnais vyrukais.

“Mafija”, - trumpai ir nenoriai paaiškino gidas Bintoro, kilus sumaiščiai tarp prekeivių bei duoklę renkančių vyrukų. Apie mafiją gidai kalbėjo nenoriai, tačiau prasitarė, kad vienas iš pagrindinių jų verslų - prekyba narkotikais, nelegalų pervežimas į kitas šalis.  

Gauti narkotikų - jokių problemų  

Beje, pastaruoju metu Indoneziją užplūdo padirbtų iki 1996 metų gamybos dolerių srautas. Užsukus į nedidelį banko skyrelį ar pas fotolaboratorijose bei parduotuvėlėse keičiančius valiutą darbuotojus tenka išgirsti neginčijamą atsaką: “Iki 1996 metų leidimo doleriai nekeičiami! Eikite į banką”.

Arba gudresnį posakį: “Šie pinigai įtartini, jei norite išsikeisti, galite tik žemesniu kursu”, - rimtu veidu bandydavo įtikinti lietuvius gudrūs šeimininkai.

Daugiausiai musulmonų (labai daug - ir induistų, mažiau - protestantų, budistų bei katalikų) religiją išpažįstančioje šalyje, kur griežtai baudžiama už prekybą narkotikais, turistams kvaišalai nėra sunkiai prieinami.

“Grybai, haliuciogenai, sintetika, “kokas”, marihuana, “hašas”, opiumas”, - tyliai šnabždėdavo įtartini tipeliai net ir pagrindine Balio gatve iš parduotuvės į parduotuvę vaikščiojantiems turistams. Ir rodydavo žvilgsniu į saują, kur slėpdavo supakuotus narkotikus, arba į greta stovintį mikroautobusiuką tamsiais stiklais.

Iš žurnalistinio smalsumo paklausus brangiausio siūlomo narkotiko - kokaino - kainos, teko išgirsti pradinę kainą: “200 tūkstančių už gramą”, - apie 70 litų. Tačiau tuomet prekeivio aktyvumas buvo jau didesnis. Jis net laukė, kol išeisiu iš kelių parduotuvių. Galų gale pavyko įtikinti savotišku slaptažodžiu: “Viskis, aš tik geriu ir tik - viskį”.  

Kas yra tekila?  

Gėrimai, ypač Javoje - musulmoniškoje Indonezijos dalyje, prieinami sunkiai, o kainos - gan įspūdingos.

“Viskas čia neblogai, bet gėrimų kainos...” - atsiduso vienas lietuvis, sužinojęs, kad net parduotuvėje, kur viskas maždaug perpus pigiau nei Lietuvoje, pigiausio vietinio “Bintang”, “Anker” ar “Balihai” 0.3 l talpos alaus buteliukas kainuoja apie 3,5 lito. Baruose šio alaus buteliukas kainuoja nuo 9 iki 15 litų. Beje, daugelyje Indonezijos barų ar restoranų po to papildomai įskaičiuoja 13 procentų valstybės mokestį ir dar 10 procentų už aptarnavimą.

O specialių gėrimų parduotuvių nepavyko rasti, ir tik keliose maisto parduotuvėse už rakinamos stiklinės vitrinos stovėdavo apie 20 rūšių populiariausių stipriųjų gėrimų.

“Tekila? O kas tai?!” - stebėjosi pardavėja, o gidas buvo šokiruotas, kai atostogų pabaigtuvių proga lietuviai už 0,7 litro talpos meksikiečių nacionalinio gėrimo butelį parduotuvėje sumokėjo apie 120 litų.

Vėliau paaiškėjo, kad per mėnesį jis uždirba apie 150 dolerių, jo žmona - apie 100, o vidutiniškai indoneziečiai uždirba apie 500 litų.

“Už tiek pragyventi labai sunku, - prisipažino 4 metų dukrelę turintis 34 metų Madi Sudeni. - Kad vidutiniškai ir normaliai gyvenčiau per mėnesį turėčiau uždirbti apie 300-350 dolerių”.

Retai alkoholį vartojantys indoneziečiai turi nemažai problemų dėl narkotikų.

“Šalyje, deja, daug narkotikus vartojančių žmonių”, - liūdnokai pripažino Madi, kuris pavaišintas tuoj pat apgirto nuo nedidelio bokaliuko šviesaus bei švelnaus alaus.