Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Sūnaus garbė tėvo švarku dėvi
2004-06-01
“Iš kur aš? Iš savo vaikystės”, - paklausė ir pats atsakė rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi. Jis buvo teisus. Kaip ir kalendoriai, suvesdami Vaikų gynimo ir Tėvo dienas į artimą kaimynystę.
Nuo senų senovės tėvas buvo tituluojamas šeimos galva, rūpintojėliu, maitintojėliu ir daugybe kitų pagarbių bei malonių žodžių. “Tėvelis mirė, nameliai griūva”, - skundžiamasi senose dainose. “Be tėvo stogai nuplyšta”, - tvirtinama patarlėse.
Tėvas buvo pagrindinis patogaus ir visuomeniškai gerbtino šeimos gyvenimo ramstis, autoritetas, atstovavęs šeimai bendruomenės gyvenime, santykiuose su valstybės įstaigomis ir kitur.
Tėvo pareiga buvo prisiimti atsakomybę už visų šeimos narių poelgius, todėl jis turėjo teisę reikalauti iš šeimynykščių paklusnumo ir teisingo elgesio, nedarančio gėdos geram tėvo vardui.
Ne veltui patarlės tvirtina: “Sūnaus garbė tėvo švarku dėvi”, “Sūnui obuolius kremtant, tėvui dantys atšimpa”.
Į vaiko sąmonę tėvas ateina pamažu, per šeimos, gimtųjų namų modelį. Vaikai paveldi ne tik mūsų išvaizdą, charakterio bruožus, sveikatos savybes, bet ir gyvenimo būdą, elgsenos stereotipus, gyvenimo vertybių skalę. Juk ne šiaip sau daugelyje tautų įprasta besirenkančiai gyvenimo draugą patarti: “Nori patirti, koks bus tavo būsimasis po dvidešimties, trisdešimties metų - atidžiai pasižiūrėk į jo tėvą”. Netgi maištingi vaikai, paauglystėje ir jaunystėje mėginę kurti savo, nepanašų į tėvų, įvaizdį, atėjus brandos metui gyvenimą pradeda statyti ant tų pačių, iš tėvo (motinos) paveldėtų gyvenimo sampratos pamatų.
