Amerikoje patyręs avariją ir tris mėnesius išbuvęs komoje neįgalus vyras Lietuvoje įkūrė visuomeninę organizaciją, kad padėtų likimo broliams

45-erių metų vyras vargais negalais išliko gyvas po to, kai toli nuo tėvynės, Amerikoje, jį pervažiavo daugiatonis sunkvežimis. Devynis mėnesius praleidęs ligoninėje, tris iš jų - ištiktas komos, į gyvenimą sugrįžo gydytojų ir jį slaugiusių gerų žmonių dėka. Šiandien jau galima sakyti, kad sugrįžo į visavertį laimingą gyvenimą.

Arvydas Balsys, sugrįžęs iš Amerikos, buvo priverstas apsigyventi ne Kaune, kur išvykdamas paliko savo šeimą, o Klaipėdoje. Dabar iš pajūrio į Kauną Arvydas gali atvažiuoti ir vienas, niekieno nelydimas.

Ilgai buvęs bejėgis, nebylus, maksimaliai priklausomas nuo kitų, šiandien Arvydas pakankamai aiškiai kalba, vaikšto, apsitarnauja save, keliauja, dirba ne tik protinį, bet ir fizinį darbą. Negana to, jis stengiasi padėti kitiems: įsteigė neįgaliųjų, buvusių ištiktų komos, asociaciją “Visko pradžia” ir jai vadovauja. Asociacijos tikslas - ne tik materialiai padėti likimo nuskriaustiems žmonėms išgyventi, bet ir keisti visuomenės požiūrį į juos. “Į žmogų, kuris dėl ligos ar negalios neįprastai vaikšto, sunkiai valdo rankas ir kojas, visuomenė vis dar žiūri kaip į kvailą. Pats tai patyriau. Neįgaliuosius ir dėl savų sveikatos problemų kankina depresija, o visuomenės abejingumas ir net panieka dar labiau žeidžia”, - žino Arvydas Balsys, užsimojęs įrodyti visuomenei, kad neįgalieji - taip pat žmonės, nė kiek ne blogesni už sveikuosius, o kai kurie gal net ir tauresni, kilnesni. To ne vieną jų išmokė kančia ir gyvenimo vertės suvokimas. Tam nereikia fizinės jėgos - užtenka proto ir dvasinės stiprybės.

Asociacijos vadovas tikisi, kad atsiras geradarių, kurie šiai organizacijai (joje kol kas yra tik šeši nariai, bet visi jie yra patyrę trumpesnę ar ilgesnę nebūtį) paaukos 2 proc. savo pajamų mokesčio.

Arvydas buvo 36-erių, kai išvyko į Ameriką. Jau buvo baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą, padirbėjęs Jonavos ,,Azote’’, užsitarnavęs viršininko postą. Prasidėjus privatizacijai dirbo komercinėse struktūrose taip pat vadovaujamąjį darbą.

Buvo vedęs, turėjo dvi dukteris. Norėjo joms ir žmonai materialinę gerovę sukurti, pabandyti daugiau nei Lietuvoje uždirbti Amerikoje. Ten dirbo įvairiausius darbus: nuo sunkiausių statybose, kur išmoko plytelių klojėjo, stogdengio amato, iki pardavėjo degalinės parduotuvėje. “Buvo nesunku ir įdomu dirbti, neblogai mokėjau anglų ir lenkų kalbas. Be to, mokiausi koledže dirbti kompiuteriu, išlaikiau automobilio vairavimo egzaminą ir į darbą galėjau važinėti automobiliu, kurį davė bosas. Po to gavau darbą drabužių parduotuvėje, kurios bosas buvo lenkas”, - dalijasi maloniais prisiminimais Arvydas Balsys. Jis gyveno Niu Džersio valstijoje.

Prieš septynerius metus, 1998-ųjų sausio pabaigoje einantį perėja per greitkelį Arvydą parbloškė sunkiasvoris sunkvežimis. Iš avarijos vietos jį sraigtasparniu nugabeno į ligoninę, kur teko praleisti devynis mėnesius. Per tą laiką ligonis ištvėrė 6 operacijas - 3 plaučių ir 3 dešinės kojos, nes ji buvo lūžusi trijose vietose. “Iš pradžių buvo galvota, kad koją reikės amputuoti. Daktarai teikė mažai vilčių, kad Arvydas gyvens”, - liūdną praeitį prisimena Dalia Balsienė.

Avarijos Arvydas visiškai neatsimena. Nei kaip ji įvyko, nei kas buvo po to. Tris mėnesius vyriškis nejautė nieko - jis buvo komos būsenos, kai visiškai sutrinka, išnyksta sąmonė. “Prie manęs buvo prijungta tiek daug aparatūros, kad, kaip pasakojo draugai, per laidus prie manęs buvo sunku prieiti. Sako, kad žmonės, būdami ištikti komos, mato šviesos tunelius, tačiau aš nieko nemačiau, o gal neprisimenu? Nors kartais atrodo, kad lyg ir mačiau save iš šalies”, - svarsto Arvydas.

Šiandien jis galvoja, kad, būdamas ištiktas komos, tikriausiai girdėjo ir suvokė jį dažniausiai ligoninėje lankiusios, daugiausiai globojusios lietuvaitės Dalios, tuomet buvusios tik tautiete, balsą. Ši moteris tuo metu taip pat uždarbiavo Amerikoje. “Atrodė, kad Arvydas absoliučiai nieko negirdi, nors verktum ir rėktum iš nevilties, bet aš nusiramindavau ir pasakodavau apie kasdienius įvykius, draugus, elgiausi taip, tarsi jis viską girdėtų”, - prisimena Dalia. Ji uždėdavo Arvydui ausinuką, įjungdavo jo mėgstamas “Aktorių trio”, Kosto Smorigino dainas, galvodama: gal išgirs, gal tai greičiau prabudins? Priešais lovą ant stendo sukabindavo žmonos ir dukrų nuotraukas, kad, kai tik Arvydas prabus, pamatytų jas priešais save. Dalia manė, kad tai suteiks teigiamų emocijų, kurios ligoniams labai reikalingos. Palatoje nuolat būdavo įjungtas televizorius, kad sklistų garsai.

Dalia, gyvenusi kitame mieste, nuolat lankydama tautietį, su juo, bejausmiu, bendraudama ilgainiui pasiekė rezultatų. Arvydas, prašomas paspausti ranką, ėmė bandyti tai padaryti - Dalia pajausdavo mažą virptelėjimą, kaip ir reakciją veide pasakojant apie Lietuvą, artimuosius, draugus.

“Pabudęs iš komos atminties nepraradau, prisiminiau gyvenimą iki avarijos, šeimą, draugus. Tačiau kai man pasakė, kad tris mėnesius buvau ištiktas komos, - netikėjau. Man atrodė, kad atgavau sąmonę kitą dieną po avarijos, kad tuoj kelsiuosi ir eisiu. Bet negalėjau net pajudėti, dar ilgai buvo suparalyžiuota dešinė kūno pusė”, - sako Arvydas.

Tuoj po išsivadavimo iš komos prasidėjo reabilitacija. Iš pradžių - palatoje, vėliau reabilitacijos skyriuje. “Ten kineziterapijos kabinetai įrengti kaip butai: su virtuvėmis, viryklėmis, puodais bei keptuvėmis. Versdavo gaminti maistą, veždavo į lauką ir liepdavo surinkti aplink vežimėlį išmėtytus popierius. Visa tai atlikti būdavo nepakeliamai sudėtinga ir fiziškai sunku, bet taip mane rengė savarankiškam gyvenimui”, - reziumuoja Arvydas.

Stipri valia ir meilė gyvenimui padėjo vyrui įveikti sunkumus. Šiandien Arvydas galvoja, kad Lietuvoje jis nebūtų tiek daug pasiekęs. Jis dėkingas Daliai, kurios slauga padėjo pabusti. “Taip pasakė gydytojai, - tvirtina Arvydas. - Dalia sukėlė ant kojų daugybę Amerikos lietuvių, netgi Lietuvos ambasados JAV darbuotojų, taip pat ir Amerikos piliečių, kuriuos ji pažinojo, kad man padėtų. Daugybė žmonių lankė mane, skambindavo daktarams, teiraudavosi apie mano būklę. Atsirado ir lietuvių medikų, gyvenančių Amerikoje, kurie surasdavo laiko aplankyti mane”, - džiaugiasi Arvydas.

Gydymą finansavo avarijos kaltininkas.

Arvydas Balsys niekada neužmirš akimirkų, kai Dalia veždavo prie telefono automato paskambinti į Lietuvą ir pasikalbėti su artimaisiais. Jų Arvydui labai trūko. “Tačiau žmona nei laiško parašė, nei priėjo prie telefono, nei atvažiavo. Sužinojusi apie mano nelaimę ir būklę ji nusprendė atsisakyti manęs, nes luošas, nebeuždirbantis pinigų buvau jai nebereikalingas”, - tebeišgyvena praradimo skausmą Arvydas. Jis įsitikinęs, kad į Lietuvą, Vilniaus oro uostą invalido vežimėlyje sugrįžusį Arvydą jo žmona pasitikti atvyko vien tam, kad pasakytų: važiuok gyventi į Klaipėdą pas savo mamą, o ne į namus Kaune. “Tam pasipriešinti aš neturėjau nė mažiausios galimybės, nes dar negalėjau nė galvos pasukti, nė rankos pakelti. Tuo metu aš visiškai priklausiau nuo kitų valios ir veiksmų”, - sako Arvydas.

Užtai jis niekada neužmirš svetimų žmonių dėmesio ir gerumo. Neužmirš, kad tuomet, kai jau buvo prabudęs, gimimo dienos proga jį sveikino visas skyriaus personalas. Anksti rytą sugriuvo į palatą, nešini tortu, balionais, dovanomis, giedodami gimtadienio dainą. Įsodino į vežimėlį ir vežė prie telefono ligoninės sąskaita paskambinti į Lietuvą visiems, kam tik nori.

“Tik grįžus į Lietuvą padėtis ir požiūris į mane pasikeitė, todėl ir stengiausi sukurti neįgaliųjų asociaciją, norėdamas nors kiek padėti tokio pat likimo žmonėms su negalia”, - sako Arvydas Balsys.

Jis išsiskyrė su žmona. “Nebenorėjau būti su žmogumi, kurio nesąžiningumas, klastingumas išryškėjo, nelaimei ištikus. Paaiškėjo, kad mūsų šeima gyvavo tol, kol uždirbau pinigų”, - tebeišgyvena nuoskaudas Arvydas.

Po trejų metų, Daliai grįžus iš JAV, jiedu susituokė. “Laikas, pastangos ir mylimo žmogaus palaikymas padėjo tapti stipresniam ir manau, kad užteks jėgų susigrąžinti man priklausančią buvusios mano šeimos turto dalį. Visa tai praradau, nes išvykdamas į Ameriką su pasitikėjimu buvau palikęs žmonai įgaliojimą valdyti bendrą turtą”, - tvirtina Arvydas Balsys ir bylinėjasi teismuose.