Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Suaugau anksti
2006-07-07
Daugelį mano amžiaus vaikinų rytais pažadina tranki muzika. Mane kažkas pažadina ne tik rytais, bet ir naktimis. Ne tranki muzika. Žadina mano vaikas.
Daugelis mano amžiaus vaikinų rytais gali ilgai pamiegoti. Aš negaliu. Turiu keltis, žiūrėti, kaip išsimiegojęs vaikas, pagaminti jam šiokius tokius pusryčius. Jeigu ir norėčiau ilgiau pamiegoti, negalėčiau - vaiko verksmas mane veikia labiau negu įkyriai skambantis žadintuvas.
Po pusryčių negaliu visko mesti ir su draugais lėkti prie ežero arba kitaip nerūpestingai leisti laiką. Žvilgsnis iš vaikiško vežimėlio man nuolat primena, jog nebesu vienas. Atsidūstu ir pradedu planuoti dieną iš naujo. Be draugų ir be ežero.
Netrukus pabunda ir vaiko mama, galutinai nuvijusi mano mintis apie draugus. Pradedame dieną planuoti kartu. Žinau, kad šiandien reikės nupirkti tą ir tą, padaryti tą ir tą. Akimirkomis jaučiuosi toks suaugęs, sugebantis pasirūpinti kažkuo daug mažesniu už save. Ir savo namais.
Besirūpinant šeimos reikalais ir prabėga diena. Dar privalau rasti laiko truputį apleistoms studijoms universitete, darbui. Visur suspėju, nors kartais tenka apkarpyti tokį trumpą miegą.
Vis pasidžiaugiu, kad kažkada visko nemečiau ir apsisprendžiau nebėgti, prisiimti atsakomybę. Į universitetą ir į darbą dabar galiu eiti aukštai iškėlęs galvą, nes esu atsakingas. Retas mano amžiaus jaunuolis dabar galėtų tuo pasigirti.
Ir anksčiau, galima sakyti, aš buvau atsakingas. Savo jėgomis baigiau mokyklą su pagyrimu, įstojau toliau mokytis į vieną geriausių Lietuvos universitetų. Rudenį pradėjau studijuoti, tačiau tikru studentu man teko pabūti tiktai vieną mėnesį. Jau greitai sužinojau, kad, atsidūrus kitame mieste, teks rūpintis ne tik pačiu savimi bet ir būsimu savo vaiku.
Žinia mane pritrenkė. Buvau aštuoniolikos metų, norėjau smagiai pašėlti, sužinoti, ką reiškia gyventi kitame mieste be tėvų ir jų priežiūros, galiausiai nors kiek pabūti savarankiškas.
O supratau, kad viso šito nebebus. Pats tapsiu tėvu taip ir nespėjęs sužinoti, ką reiškia gyventi be jų priežiūros. Nebesužinosiu, ką reiškia tas linksmasis pirmakursių gyvenimas, apie kurį tiek daug buvo pripasakoję vyresnieji draugai, jau anksčiau išvykę studijuoti į kitus miestus. Žinojau, kad mano gyvenimas bus kitoks negu daugelio pirmakursių, mano amžiaus jaunuolių.
Nežinau, ar labai tuomet gailėjausi. Tos kelios dienos man buvo tarsi sapnas. Kaip per miglą girdėjau savo bendrakursių ir kambario draugų juoką, nes žinia greitai pasklido po visą bendrabutį, teko taip pat atlaikyti ne itin malonius mano vaiko mamos draugių žvilgsnius.
Kai atsipeikėjau, suėmiau save į rankas. Pradėjau stropiai mokytis, nes žinojau, kad paskui tam nebegalėsiu skirti tiek daug laiko. Pradėjau ieškotis darbo, kuris netrukdytų mano studijoms universitete. Kai jį susiradau, visai atlėgo. Pradėjau iš naujo statyti būsimo gyvenimo pamatus. Jau be visų pirmakursių linksmybių.
Gimus vaikui, nebuvo lengva. Vaikui reikėjo nuolatinės priežiūros. Tiek aš, tiek mano draugė studijavome, aš dar ir dirbau, todėl negalėjome tiek laiko gimusiajam skirti. Tačiau išeitį radome. Ir tuomet, ir vėliau. Atrodė, kad taip ir turėjo būti. Atradau vis daugiau džiaugsmo...
Dabar visa tai atrodo taip toli. Visiškai nutolusios mintys apie vakarėlius bei trankią muziką. Man kur kas yra mielesnis rytas, kuomet pažadina kažkas toks mažas ir gyvas. Mano vaikas.
Mantas
