Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Snieguolė apie vyrus
2003-06-21
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Kauno paveikslų galerijoje surengusi vyriškų aktų parodą kaunietė fotomenininkė mano, kad senas kūnas atviriau nei išpažintis byloja apie nugyvento gyvenimo įvykius
Surengęs grandiozinę jubiliejinę savo kūrybos parodą didžiausioje Paveikslų galerijos - prestižiškiausios miesto ekspozicinės erdvės - salėje, fotografas turi teisę jaustis sugiedojęs gulbės giesmę. Tačiau kaunietė fotomenininkė Snieguolė Michelkevičiūtė nė nemano “išleisti į pensiją” savo pozuotojų vyrų ir pagaliau baigti skandalingąjį savo nuotraukų ciklą “Moteris apie vyrus”. Skandalingu ir feministiniu jį titulavo Snieguolės kolegos vyrai, įžeisti aštraus ir ironiško fotografės žvilgsnio į stipriąją lytį.
- Ir tu feministė, - į klausimą teiginiu atšauna Snieguolė. - Kiekviena moteris, kuri nešioja kelnes ir užsidirba pinigų pragyvenimui, yra feministė, net jeigu pati to nepripažįsta. Tik yra radikaliosios ir liberaliosios feministės. Aš dažniau būnu liberalioji.
- Tai kokia tavo nuomonė apie vyrus?
- Vyrus, kaip vaikus, reikia labai mylėti ir labai daug iš jų reikalauti. Jiems atleisti reikia kuo mažiau, nes kuo moteris atlaidesnė, tuo vyras daugiau ja naudojasi.
- Ar tokio pat požiūrio į vyrus laikaisi ir kūryboje?
- 1977 metais pradėjau fotografuoti vyrų aktus siekdama atkurti lygsvarą tarp moters ir vyro kūno eksploatavimo. Kiek galima iš moters kūno tyčiotis ir jį pardavinėti? Ar daug matei reklamoje naudojant vyrų kūnus? Vieną kartą ir vyrams turi ateiti eilė!
- Betgi vyrauja nuomonė, kad moters kūnas yra gražus ir visiems malonu jį matyti.
- Mano manymu, vyro kūnas irgi yra gražus. Ypač įdomus yra seno vyro kūnas. Ir kuo senesnio, tuo įdomiau fotografuoti. Mat vyro kūnas negailestingai byloja apie nugyventą gyvenimą. Pragertą, praūžtą ar teisingai praleistą. Man padarė įspūdį vieno 60-mečio kūnas - stangrus ir stiprus kaip 30-mečio.
Ne sporto salėje ištreniruotas, ne parfumais išglostytas, o gyvenant taikoje su savo siela ištobulėjęs. Šitas vyras bohemoje laiko negaišo.
Kai režisierė Janina Lapinskaitė kūrė apie mane filmą “Aktas”, filmavimo aikštelėje turėjau vaidinti dirbančią. Bet aš ne vaidinau, o niekam nežinant iš tikrųjų fotografavau (šioje parodoje pirmą kartą rodau tas nuotraukas).
Prie garvežio įamžintas profesionalus pozuotojas prieš savaitę buvo palaidojęs žmoną baleriną. Neviltis iš jo kūno trykšte tryško.
- Fotografuodama vyrus keršiji už visas moteriškos giminės patirtas nuoskaudas?
- Ne, tiesiog noriu parodyti, kad ne vyras šioje žemėje yra dievas. Noriu nukelti jį nuo pjedestalo (visuomenė jį ten seniausiai užkėlė) ant žemės, tačiau nesiekiu konkretaus pozuojančio vyro nei pažeminti, nei pašiepti.
- Ar, manai, vyras gerai jaučiasi prieš tavo fotoobjektyvą?
- Vyras, stovėdamas nuogas prieš objektyvą, jaučiasi nesaugus. Jis pozuodamas mane seka, tyrinėja ir bando nuspėti, kaip ketinu pateikti jo “vyriškumą”. Pamatę atspaustas savo aktų nuotraukas irgi labiausiai žavisi tomis, kuriose “tas daikčiukas geriausiai atrodo”.
Tačiau “jis” man visai nesvarbus. “Jo” net nesistengiu fotografuoti. Man svarbiau išraiškingas judesys, apšviečiant išryškėjanti kūno detalė, techniniai būsimos nuotraukos dalykai.
Fotografuodama vyrą permatau jo charakterį, net galiu pasakyti, koks jo humoro jausmas. Pozuodamas aktui vyras tampa nuogas ir dvasia. Aš studijos neturiu, fotografuoju, kur tik įmanoma: kontoros koridoriuje, gamtoje, daržo šiltnamyje. Nuolat įtampoje, kad kas nors netikėtai gali užklupti. Pozuotojui nėra preteksto atsipalaiduoti: retai būna šilta, niekada negroja muzika. Tačiau dirbant ekstremaliomis sąlygomis vyras atsiveria, išsisako. Apsirengęs - vėl “užsisiuva”.
- Kaip ir kur randi modelių?
- Nė vieno neprašiau pozuoti - visi pasisiūlė patys. Man yra pozavę rusai, žydas, vokietis, bet daugiausiai - lietuvių. Nuo 28-erių iki 73-ejų metų. Tik neseniai sužinojau, kodėl sovietmečiu vis jų atsirasdavo. Pasirodo, į fotoateljė ateidavo vyrai, norintys įamžinti savo fizinę didybę. Prieš keliolika metų fotoateljė tokių norų dar nepildydavo, tad nurodydavo susirasti mane. Tradicinės jie visi buvo orientacijos, ironiškai nesišypsok. Tik vienas prašė prieš pozuojant leisti pasidažyti lūpas ir užsitempti pėdkelnes.
- Ar manai, kad dar ne laikas baigti daugiau nei du dešimtmečius besitęsiantį “vyrų periodą” ir imtis naujos temos?
- Mane atradusi, pirmoji įvertinusi ir “padariusi man vardą” menotyrininkė Raminta Jurėnaitė prieš keletą metų irgi ragino taip pasielgti.
Tačiau ši Paveikslų galerijoje surengta paroda davė impulsą tolesnei vyrų aktų ciklo ateičiai. Čia atėjo kitokia publika, iš kurios apie savo nuotraukas išgirdau daugiau ir įvairesnių nuomonių, nei būčiau išgirdusi Fotografijos galerijoje iš savo kolegų. Išgirsti kitų nuomonę man yra svarbu. Iš to aš semiuosi idėjų būsimoms nuotraukoms - dialogams, diskusijoms su žiūrovu.
