ES sezoninis laikas įteisintas dėl patogumo, o ne dėl naudos ekonomikai ar sveikatai
Šį sekmadienį, 4 valandą nakties, laikrodžio rodykles vėl pasuksime viena valanda atgal. Sezoninis laikas Lietuvoje pirmąkart įvestas 1991 metais. Tačiau trejus metus politikų valia buvo atsisakyta persukti laikrodžių rodykles keičiantis sezonams. Tik 2002 metais Vyriausybei priėmus sprendimą įvesti Lietuvoje sezoninį laiką, kasmet kovo mėnesio paskutinįjį sekmadienį trečią valandą nakties laikrodžio rodyklės sukamos valandą į priekį, o spalio paskutinįjį sekmadienį ketvirtą valandą - valandą atgal. Tai padaryta atsižvelgus į ES direktyvą dėl laiko įvedimo suvienodinimo, privalomą visoms šalims narėms.
Grįžtame į žiemos režimą
Esame ES nariai, todėl nori nenori turime įves vasaros laiką balandį, o jį atšaukti - spalio pabaigoje, per daug nesvarstydami, ar tai mums naudinga ekonomiškai, ar sveika žmonėms. ES priimta speciali direktyva dėl vasaros laiko įvedimo privaloma visoms šalims narėms, - komentuoja Valstybinės metrologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Metrologijos skyriaus vedėjas Pranciškus Žekonis.
Vasaros laiko įvedimo pradininkai anglai ir vėliau jų pavyzdžiu pasekusios kitos šalys Pirmojo pasaulinio karo metais tai darė ekonominiais sumetimais, siekdamos sutaupyti kuro. ES minėtą direktyvą priėmė remdamasi Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos rekomendacijomis suvienodinti laiką, nes tai gali pagerinti vieningą rinkos funkcionavimą.
Toks pats laiko skaičiavimas ES šalyse padeda suvienodinti Europos geležinkelių, oro uostų, kitų bendrų tarnybų darbo grafikus. Tai svarbu plėtojant prekybą ir bendradarbiavimą tarp šalių. Patogiau ir bendroms ES struktūroms bei institucijoms, kurioms tenka nuolat palaikyti ryšius su atskirų šalių atitinkamomis įstaigomis.
Turi ir neigiamų aspektų
Tuo tarpu ekonominis efektas neakcentuojamas. Nėra atlikta jokių rimtų tyrimų, kiek sutaupoma įvedus vasaros laiką, taip pat, ar toks kaitaliojimas naudingas sveikatai, - tikina P.Žekonis. Energetikai pateikia duomenis, jog žiemos mėnesiais elektros suvartojimas, lyginant su vasaros laikotarpiu, išauga apie 15 proc. Tai patvirtina, jog sezoninis laikas nėra išlaužtas iš piršto.
Ar laiko keitimas pagal sezoną atitinka mūsų organizmo ritmą, esama skirtingų nuomonių. P.Žekonis sako, kad šio sekmadienio naktį ketvirtą valandą atsukus laikrodžio rodykles valanda atgal saulė tekės 7 valandą 10 minučių, o leisis 16 valandą 44 minutės. Galbūt žmonėms ir nebus blogiau, - svarsto pašnekovas.
Dabar saulė teka keliolika minučių po aštuntos, kiek vėlokai, turint galvoje, kad daugelyje įstaigų, mokyklų darbas prasideda 8 valandą, o keliamės apie 7 valandą. Tačiau gyvendami žiemos laiku iš darbo grįšime jau tamsoje.
Geografas Povilas Kavaliauskas mano, kad toks režimas miestiečiams nėra labai tinkamas. Jiems geriau būtų keltis tamsoje, kaip dabar, o vakare baigus darbą ilgiau būtų šviesu. Psichologai teigia, kad kuo trumpesnė diena, anksčiau temsta, tuo labiau paūmėja depresijos, kitos psichikos ligos. Psichiatro Alvydo Navicko duomenimis, sezonine depresija skundžiasi apie 10 proc. žmonių.
Kaip teigia geografas Ričardas Baubinas, vasaros laiko įvedimas, kai kuriose šalyse atliktų tyrimų duomenimis, turi ir kitų neigiamų aspektų. Dėl miego trūkumo, su tuo susijusio išsiblaškymo gerokai padaugėja avarijų, traumų, nelaimingų atsitikimų, kurie baigiasi mirtimi. Šveicarai netgi įkūrė pasaulinį judėjimą prieš laiko kaitaliojimą.
Juostinis laikas plius viena valanda paskutinį kovo sekmadienį įvedamas, o spalį atšaukiamas 70-yje pasaulio šalių: daugelyje Europos ir Skandinavijos valstybių, JAV, Rusijoje, Australijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje. Prie Pusiaujo ar Ašigalio laiko niekas nekaitalioja, nes nėra prasmės. Tai naudingiausia Vidurinėje laiko juostoje esančioms šalims, tai yra Europai, - įsitikinęs P.Kavaliauskas.
Idėjos autorius - B.Franklinas
Pirmą kartą apie vasaros laiką užsiminė Bendžaminas Franklinas savo humoristiniame straipsnyje 1784 metais. Tačiau sezoninio laiko pradininkais laikomi britai, kurie pirmieji jį įvedė Pirmojo pasaulinio karo metu.
1907 metais Londono statybininkas Viljamas Viletas Parlamento nariams, miesto tarybai, verslininkams ėmė siuntinėti raštus, kuriuose aiškino, jog pusmetį saulė šviečia kasdien po porą valandų, kol miegame, o kai grįžtame iš darbo, ji jau būna nusileidusi.
V.Vileto teigimu, jei kiekvieną iš keturių balandžio sekmadienių laikrodžiai būtų pasukti į priekį po 20 minučių, o spalio sekmadieniais - atgal, žmonės būtų sveikesni ir laimingesni. Jis netgi suskaičiavo ekonominę vasaros laiko naudą. Jo teigimu, šalis sutaupytų 2,5 milijono svarų sterlingų, nes sunaudotų mažiau dirbtinės šviesos.
Tačiau į statybininko skaičiavimus niekas nekreipė dėmesio. Jie prisiminti tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. 1916 metų balandį dienos šviesos taupymo laikas buvo įvestas Didžiojoje Britanijoje, o praėjus savaitei - beveik visose šalyse: ir sąjungininkėse, ir priešininkėse. Deja, V.Viletas to nesulaukė, nes mirė 1915 metais.
Daugelis šalių atsisakė vasaros laiko po karo, tačiau po kurio laiko vėl jį įvedė. Kai kurios vasaros laiku gyveno visus metus. 1968 - 1971 metais tai bandė daryti Didžioji Britanija, norėdama, kad jos laikas sutaptų su kitų Europos šalių laiku. Tačiau tai nepasiteisino, nes Škotijoje vaikai visus metus į mokyklą turėjo eiti tamsoje.
Naujausi komentarai